Visi septyni pirmojo statybų etapo fortai  buvo statomi pagal tipinį carinės Rusijos fortų planą, sudarytą 1879 metais, tik nežymiai skirdavosi kai kurių fortų forma ir funkcinis išdėstymas – tai priklausydavo nuo vietovės reljefo ypatybių. V fortas yra vienas iš sudėtingiausių šio tipinio plano realizuotų objektų: jis yra netaisyklingo šešiakampio formos, integruotas į labai sudėtingą kalvotą reljefą, forte įrengta sudėtinga drenažo sistema, papildomi kazematai, jis sujungtas su keturiems pabūklams skirta baterija, į forto vidų patekti buvo galima tiltu iš šiaurės vakarų pusės.

Forte yra kareivinės, sudarytos iš devynių gyvenamųjų kazematų, centrinio kazemato, skirto karininkams ir forto komendantui, bei kairiajame flange išdėstytų maisto sandėlių, prausyklų, virtuvės, tualetų. Kazematų konstrukcija ir išdėstymas šiame forte nėra tipiškas: „dešiniajame sparne randame šaudmenų sandėlį, kurio vidinė poterna veda į žemesnio pylimo poziciją, įėjimą į kaponieriaus poterną, slėptuvę su sandėliu, kurios konstrukciją galima rasti tik šiame forte, ir mažąją prieššturminių pabūklų slėptuvę. Kairysis forto sparnas daug mažesnis, jame išsidėstę du įėjimai į puskaponierius, analogiškos konstrukcijos slėptuvę su sandėliu, šaudmenų sandėlis ir prieššturminės patrankos slėptuvė"[1].  Sudėtinga forto forma ir konstrukcija nulėmė ir netipišką griovio gynybai skirtų kazematų išdėstymą: forte yra du kaponieriai, du puskaponieriai ir du artileriniai kazematai užnugario kampuose. Kaip ir kiti fortai, šio forto griovys apjuostas kontreskarpine siena, išskyrus užnugarį, kurio kairiajame sparne, po į fortą vedančiu tiltu, pastatyta eskarpinė siena su šaudymo angomis. Forto griovyje buvo įrengtos Oščevskio-Krugliko gynybinės grotos, neišlikusios iki šių dienų. Šio forto madernizacija, kurios tikslas buvo fortą sustiprinti papildomu betono sluoksniu ir perstatyti kai kuriuos konstrukcinius elementus, pradėta 1908 metais, tačiau nepabaigta – buvo išbetonuotas tik kaponierius ir vienas šaudmenų sandėlys.

Pirmojo pasaulinio karo metais fortas dalyvavo Kauno tvirtovės gynyboje, tačiau nuo tiesioginės priešų artilerijos nenukentėjo: kai kurie kazematai buvo sugriauti, nes besitraukiantys tvirtovės gynėjai susprogdino šaudmenų likučius. Fortas dar labiau apgadintas sovietmečiu, kai jame buvo dislokuotas priešlėktuvinės gynybos pulko techninis divizionas: kareivinės pritaikytos garažams, sunaikintas originalus jų fasadas, gynybinio griovio dalis užpilta žemėmis, teritorijoje pristatyta naujų pastatų.

Parengė Renata Kilinskaitė

Literatūra:

Orlov, V. Kauno tvirtovės istorija 1882–1915. Kaunas, 2007.

[1] Orlov, V. Kauno tvirtovės istorija 1882–1915. Kaunas, 2007, p. 74.