XIX a. Burbiškio sodybą valdė ponai Venclovavičiai. 1853 m. jie pastatė rūmus, įrengė parką[1]. XIX a. ir XX a. pradžioje čia veikė koplyčia, priklausiusi Anykščių bažnyčiai[2]. Apylinkės gyventojai taip pat rūpinosi įsteigti parapiją ir pastatyti bažnyčią. Palankios sąlygos susiklostė tuomet, kai dvarininkė Venclovavičienė „sutiko parduoti savo išparceliuoto dvaro centrą ir rūmus, su sąlyga, kad rūmuose būtų įrengta bažnyčia“[3].

Besisteigiantis parapijos komitetas 1930−1931 m. šiuo klausimu kreipėsi į Panevėžio vyskupą[4]. 1932 m. dvaro sodybą su rūmais nupirko iš Amerikos grįžęs Petras Kriaučionis[5]. Tuo pat metu iš Amerikos į savo gimtinę sugrįžo ir jėzuitų kunigas Pranciškus Zabiela. Gavęs Panevėžio vyskupijos kurijos leidimą, tais pačiais metais kun. P. Zabiela nupirko iš P. Kriaučionio 8 ha žemės su rūmais ir oficina ir ketino bažnyčią įrengti dvaro rūmuose[6].

Iš pradžių koplyčia įrengta rūmų antrame aukšte ir 1932 m. lapkričio 15 d. buvo aukojamos pirmosios Šv. Mišios. Tačiau jau 1932 m. spalio mėn. buvo patvirtintas Burbiškio dvaro rūmuose bažnyčios įrengimo projektas (inžinieriaus Prano Markūno), pagal kurį numatyta bažnyčią įrengti rūmų pirmame aukšte, šiurės rytų pusėje[7].

Kol kas istoriografijoje neaptikta duomenų, kas projektavo dvaro rūmus. Tai prie romantizmo laikotarpio priskiriamas statinys, jo architektūroje susipina modifikuoto klasicizmo formos su „arkadų stiliaus“ elementais. Rūmai buvo ilgo stačiakampio simetriško plano, su šoninių rizalitų ir prieangio iškyšomis. Vidurinioji rūmų dalis – portikas – transformuotas į trijų arkų prieangį. Šoniniai dviaukščiai rizalitai siauresni ir trečdaliu aukštesni už portiko frontoną. Fasaduose tebėra klasicizmo elementų (tiesūs sandrikai, piliastrai, karnizai), tačiau juos atsveria nauji motyvai – segmentinės arkų angos, platūs archivoltai, lieto ketaus balkonai[8]. Sienos plytų mūro, tinkuotos.

Pagal 1932 m. patvirtintą projektą rūmų patalpos pritaikytos bažnyčiai (2 nuotr.: plane bažnyčios prieškambaris pažymėtas nr. 1, bažnyčia – nr. 2, zakristija – nr.3; kiti numeriai – gyvenamieji rūmų kambariai). Pagal projektą bažnyčiai numatytoje patalpoje buvo paaukštintos lubos, įrengtas paprastas altorius. Fasade virš portiko pristatytas medinis bokštelis su kryžiumi. Bažnyčia pašventinta 1933 m. sausio 8 d. Švč. Jėzaus Širdies titulu[9].

Po 1936 m., mirus kun. P. Zabielai, bažnyčios reikalais rūpinosi kun. Antanas Riauba. Jo rūpesčiu bažnyčia padidinta, pristatant presbiteriją (5x8,8 m); išdekoruotas bažnyčios vidus[10]. Klebonaujant kun. Ignui Šiaučiūnui, įrengtas naujas altorius (meistras Vladas Čižanauskas, 1942 m.); šventoriuje pastatyta Laiminančiojo Kristaus statula (meistras Jakševičius, 1943 m.), Burbiškio parapijos dešimtmečiui paminėti[11].

1947 m. rūmų vakarų pusėje įsikūrė pradinė mokykla. 1954 m. priimtas sprendimas, pagal kurį bažnyčia ir mokykla nebegalėjo būti po vienu stogu: bažnyčia buvo uždaryta, o rūmuose įsikūrė Burbiškio septynmetė mokykla[12]. Nedidelė antroji Burbiškio medinė bažnytėlė pastatyta 1955 m. šalia kapinių.

Bažnyčios ir kitų patalpų įrengimas dvaro rūmuose paliko savo žymes. Šiaurės vakarų fasade buvusios bažnyčios trisienė apsidė suardė rūmų centrinį planą. Taip pat buvusi bažnyčios patalpa bei koridorinė struktūra pietvakarinėje pastato dalyje suardė rūmų anfiladinės planinės struktūros tipą.

Šiuo metu dvaras yra UAB „Livintus“ nuosavybė. Dvaro rūmai restauruojami, juose planuojama įkurti svečių namus[13].

Silvija Slaminskienė