Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija Kaune (Išlikęs, k.k.v.r. 1150) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Radvilėnų pl. 19
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Vytautas Landsbergis-Žemkalnis
Metai: 1933 - 1935
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Kariniai
Medžiagos: Mūras (plytų), Gelžbetonis
Nuotraukos: 39
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Ginklavimo valdyba, Krašto apsauga, Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija Kaune, Vytautas Landsbergis Žemkalnis
Teritorijos: Kaunas, Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija Kaune (dab. KTU Chemijos fakultetas)

Kaip trumpoje Tyrimų laboratorijos atsiradimo istorijoje teigia Ginklavimo valdybos pulkininkas K. Pečiulionis, – mintis statyti tokio pobūdžio objektą Lietuvoje subrendo dar 1930 m., kuomet “Artilerijos Komiteto posėdyje buvo iškelta aikštėn skaitlingi mūsų ginklavimosi trūkumai, ir nutarta, kad šie trūkumai, ypatingai cheminio ginklo srityje tegali būti pašalinti tik įsteigiant ginklavimosi reikalams skirtą Ginklavimo Laboratoriją. Po ilgų svarstymų, 1932 m. rugsėjo mėn. 30 d., Krašto apsaugos ministras davė principinį sutikimą Ginklavimo laboratorijai statyti.“ Įdomu, kad ne iš karto buvo apsipręsta ir dėl būsimos laboratorijos vietos: „Buvo siūlymų strateginiais sumetimais laboratoriją statyti Žemaitijoje“. Visgi, tokios idėjos buvo atsisakyta. „Motyvu prieš iškėlimą tolimon provincijon buvo dar reikalas būsimajai laboratorijai naudotis mūsų universiteto biblioteka ir kitais žvilgsniais bendrauti su gamtos-matematikos-technikos ir medicinos fakultetais“. Svarstyta ir galimybė laboratorijos patalpoms pritaikyti Kauno tvirtovės fortus, tačiau  idėja pasirodė per brangi.[1]

Ne visiškai sklandžiai vyko ir projektavimo darbai. Iš pradžių „buvo mėginta pavesti laboratoriją projektuoti Karo Butų Skyriui. Tačiau pagamintasis projektas Ginklavimo valdybos nepatenkino ir kilo sumanymas pavesti projektuoti Tyrimų laboratoriją arch. Werner March‘ui Berlyne[2]. Tarčiau Karo Vadovybė šiam sumanymui nepritarė. Tuomet Ginklavimo Viršininkas pasiūlė Tyrimų Laboratorijąos projektą pagaminti Lietuvoje, konkurso keliu. 1932-10-31 pirmąją premiją žiuri komisija paskyrė Vytautui Landsbergiui. Pastarasis pastudijavęs laboratorijų statybą užsienyje, savo projektą detalizavo.“[3]

Tiesioginis Tyrimų laboratorijos uždavinys – aprūpinti chemijos, mechanikos, fizikos ir kitais tyrimais Ginklavimo Valdybą ir kitas Krašto apsaugos ministerijos įstaigas, įkuriant įvairius laboratorijso skyrius: „organinės chemijos; mikrobiologijos, toksikologijos ir patologinės anatomijos; balistikos ir sprogstamųjų medžiagų; technikinės chemijos; metalurgijos, mechanikos ir optikos; prekių tyrimo“[4]. Ruošiantis statyti tokios paskirties objektą, matyt, būta ir nemaža diskusijų. Archyvuose galime aptikti atsargių pasisakymų bylojančių apie tai, kad čia planuota kurti ir cheminį ginklą: „joks karas, net ir defenzyvinis, nėra įmanomas vien tik pasyvėmis priemonėmis [...]. Praeities istorija palieka tam tikrą galimybę, kad iš nesąžiningo priešo pusės šis ginklas bus pavartotas. Turint prieš akis tokį galimumą, reikia būti pasiruošus panaudotas medžiagas identifikuoti [...]. Be to, tarptautiniai šiuo klausimu pasižadėjimai priimti su represijų rezervais, kurie tam tikruose atvejuose cheminio ginklo panaudojimą legalizuoja. Ši apystova reikalauja būti pasiruošus ir cheminei agresijai“[5]. Tad buvo statomas gana svarbus ir slaptas karinės pramonės objektas.  

Galima spėti, kad specifinė statinio funkcija, kuri buvo naudinga ir reikalinga visoms valdžioms, lėmė tai, kad vienas iš klasikinių lietuviškojo tarpukario modernizmo pastatų iki šių dienų išlaikė autentišką išvaizdą. Objektas žavi savita, tarpukario modernizmui būdinga funkcijos ir estetikos derme, kuri pasireiškia tiek detalėse, tiek ir bendrame architektūriniame sprendime. Užėjus į vidų, dėmesį patraukia daugelis tarpukario dvasią atspindinčių detalių: laiptų turėklai, liftai, šviestuvai, autentiški baldai bei smukūs laboratorijos elementai. Senosios detalės puikiai pastebimos ir iš išorės. Ypač charakteringi – žali bokšteliai. Tai traukos spintų kaminai.  Įdomu, kad modernizmo estetikos prisodrinti juostiniai langai taip pat turi savo funkciją. Anot ilgamečio KTU Chemijos fakulteto dekano, profesoriaus Zigmunto Jono Beresnevičiaus, šie langai buvo skirti tam, kad galimo sprogimo bandymo metu oro banga išgriautų tik langus, bet ne sienas. Profesorius pamena, kad sovietiniais metais būtent toks atvejis ir buvo – po vieno ne visai sėkmingo bandymo išdužo antro aukšto langai.  Tad nors pastatas ir jo detalės yra gyvas istorijos liudytojas, tačiau ir šiandien nenustoja savo funkcijos. Akivaizdu, kad garsusis L. Sullivano posakis „forma seka funkciją“ čia buvo panaudotas taikliai ir prasmingai.

Į pastatą pažvelgus architektūros istoriko akimi – tenka konstatuoti, kad bene svarbiausia tarpukariu įrengta taikomojo mokslo laboratorija Lietuvoje ne veltui tituluojama ryškiausiu Lietuvos XX a. pirmosios pusės modernizmo pavyzdžiu. Niekas nesiginčys, kad pastatui unikalų veidą suteikiantys juostiniai ir kampiniai langai, plokščias stogas, nedekoruotas fasadas, gelžbetonio karkaso panaudojimas ar, galų gale, balta spalva byloja apie išskirtinį modernumą. Tiesa, čia esama ir klasikinės simetrijos, monumentalūs, kompoziciškai akcentuoti ir ne visuomet funkcionalūs įėjimai byloja apie lietuviškąją taip vadinto „tarptautinio stiliaus“ interpretaciją.[6]

Vaidas Petrulis



[1] Pagal K. Pečiulionio parengtą dokumentą (LCVA, f. 3, ap. 1, b. 324, l. 5).

[2] Žymiausias šio architekto projektas – Olimpinis stadionas Berlyne (1936 m.).

[3] Pagal K. Pečiulionio parengtą dokumentą (LCVA, f. 3, ap. 1, b. 324, l. 5).

[4] LCVA, f. 3, ap. 1, b. 324, l. 1.

[5] LCVA, f. 3, ap. 1, b. 324, l. 6–7.