„Planetos“ kino teatras – būdingas XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusio modernių kino teatrų statybos bumo pavyzdys. „Saulė“ ir „Palydovas“ Šiauliuose, kartotinis V. Juršio projektuotas kino teatras Klaipėdoje, Panevėžyje ir Druskininkuose, „Vilnius“ ir „Lietuva“ Vilniuje bei daug kitų per dešimtmetį įvairiuose Lietuvos miestuose iškilusių pastatų savotiškai išlaikė stalinistinio „socrealizmo“ metais sukurtą tradiciją kino teatro statiniui suteikti išskirtinumo. Neretai netgi kartotiniuose projektuose objektai atrodo orginalūs, savo formomis šiek tiek primenantys Rusijos konstruktyvistų kurtas formas. Tą, matyt, nulėmė ne tik šios laisvalaikio formos populiarumas (kaip teigiama sovietinėje spaudoje, „1966 m. Kauno kino teatrus aplankė apie 6 mln. žmonių“[1]), tačiau ir politinė kino, kaip propagandos priemonės, reikšmė.
Kino teatrų architektūrinės kalbos modernėjimą septintojo dešimtmečio pradžioje įtakojo ne tik pompastiškų „socrealizmo“ formų atsisakymas, tačiau ir naujos technologijos – plačiaekraniai kino filmai. Pirmieji du modernios dvasios, plačiam ekranui pritaikyti kartotiniai 300 ir 400 vietų kino teatrų projektai Miestų ir kaimų statybos projektavimo instituto Kauno filiale buvo parengti dar 1960 m.[2]. Tais pačiais metais Kaune, Vilijampolėje, buvo atidarytas ir pirmas mieste plataus ekrano kino teatras „Neringa“ (projektas parengtas 1958 m., arch. R. Dičius, projekto vadovas arch. J. Putna). Sovietų sąjungos kontekste šio funkcinio tipo pastatų architektūros modernėjimui nemenką impulsą suteikė ir plačiai sovietinėje spaudoje nušviesta milžiniško 2500 vietų kino teatro „Rosija“ statyba Maskvoje (1962 m., arch. J. Ševerdiajevas ir kt.).
„Planetą“ minėtame kontekste galima vertinti ne kaip išskirtinį, tačiau kaip būdingą laikmečio ženklą. Projektas, kaip mini F. Bielinskis, buvo tipinis[3], vietai pritaikytas architekto Jono Navako. Jei domėn neimsime iš tarpkario metų likusių kino teatrų, kaip antai „Romuva“, 800 vietų „Planeta“ ilgą laiką buvo bene moderniausias kino teatras mieste, taigi gana akivaizdus traukos centras. Nors prieš tai buvo pastatyta „Neringa“, kiek vėliau atsirado „Ažuolynas“, „Dainava“ bei keletas kitų mikrorajonams skirtų kino teatrų, su „Planeta“ akivaizdžiau konkuravo tik to paties architekto J. Navako 1972 m. suprojektuotas „Kaunas“.
Vaidas Petrulis