Nuslūgus stalinistinio „socrealizmo" architektūrinių nesaikingumų bangai, sovietmečiu Kauno centre kilo vien socialistinio modernizmo pastatai. Net ir Laisvės alėjoje bei jos prieigose – istoriškai susiklosčiusiose griežto perimetrinio užstatymo zonose – tokių statinių kaip „Merkurijus“, gyvenamasis daugiabutis Laisvės al. 110  ar pastato Gedimino g. 36 avangardinio modernizmo dvasia, tarsi atmesdama istoriją, ardė raudonąją liniją. O Mykolo Žilinsko galerijos pastatas (arch. Eugenijus Miliūnas, Kęstutis Kisielius, Saulius Juškys), kaip teigė Vytautas Petrušonis, yra „ne įstatytas, bet įaugintas į vietą“[1]. Ir nors čia taip pat paliekama atvira erdvė – tai greičiau vidinis kiemas nei praplatinta aikštės dalis.

Ir išties, Nepriklausomybės aikštės perimetrą įrėminantys aklini ir griežti stačiakampiai tūriai, besilaikantys ant masyvių stulpų – nelyginant dorėninių kolonų, aiškiai byloja tiek monumentalumo siekį, tiek pretenzijas į amžinąsias vertybes architektūroje. Panašių postmodernistinių „propilėjų“ motyvai pastebimi ir to meto JAV architekto Michealo Graveso darbuose, kaip antai Humana bokšte Luisvilyje (1982–1985) ar Denverio bibliotekos  pastate (1995). Ir nors iš paprastųjų formų „sudėliotas“ architektūros kompozicijos sprendimas vėlyvojo sovietmečio spaudoje vis dar kildinamas iš Le Corbusier'o istoriškumo sampratos[2], reikia pasakyti, pati kompozicija čia artimesnė klasikinei architektūrai: uždari, tvirti pastato kampai –  tai istorinės architektūros solidžios estetikos garantas, kurio atsisakė modernistai[3] .

Vis dėlto svarbiausias M. Žilinsko dailės galerijos pastato aspektas yra erdvės planavimas. Pats architektas yra užsiminęs, kad jam svarbiausia formuoti erdvę, o ne pastatą[4]. Pagrindinis pastato akcentas – jo portikas – tarsi slepiasi už minėtų stačiakampių tūrių, tad suvokėjui atsiskleidžia pamažu, šiam iš šono kylant laiptais link įėjimo. Toks mistifikuotas sprendimas grindžiamas ir kone metafizine tada laikyta šio pastato, kaip meno šventovės, paskirtimi[5] (tai iš esmės rodo to meto Lietuvoje vyravusį meno suvokimą, atitinkantį „menas menui“ sampratą), taip pat ir nenoru užgožti Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios („Soboro")[6]. Paties portiko kompozicija modifikuota: interpretuojamos tiek proporcijos, tiek orderio elementai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Mykolo Žilinsko dailės galerijos pastatas yra vienas svarbiausių sovietmečio Lietuvos apropriacinio postmodernizmo pavyzdžių. Čia nerasime tokios žaismės kaip Ch. W. Moore‘o Piazza d‘Italia, tačiau tvirtai galima teigti, jog šios galerijos architektūra nebėra tiesiog vieno kodo architektūra. Pastatą taip pat puošia P. Mazūro skulptūra „Žmogus“.

Kastytis Rudokas