Lietuvos banko rūmai Kėdainiuose (Neišlikęs) (Neišlikęs) (0)
Adresas: Kėdainių r. sav., Kėdainių m.
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Arnas Funkas
Stiliai: Funkcionalizmas/modernizmas
Metai: 1931 - 1932
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Bankas
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 14
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Arnas Funkas, Kėdainiai, Lietuvos bankas, Modernizmas
Teritorijos: Buvę Lietuvos banko rūmai Kėdainiuose, Kėdainiai

Tarpukario metais Lietuvos banko pastatai kilo ne tik laikinojoje sostinėje, tačiau ir daugelyje mažesnių miestų bei miestelių: Utenoje, Ukmergėje, Mažeikiuose, Tauragėje, Biržuose ir kt. Bankas dažniausiai būdavo solidus, mieste išsiskiriąs, iliustruojantis sostinės architektūrines madas. Ne išimtis buvo ir tuo metu apie 6 tūkstančius gyventojų turintys Kėdainiai[1]. Kartu su ketvirtajame dešimtmetyje iškilusia gimnazija bei ligonine bankas buvo tarp svarbiausių visuomeninių miestelio objektų. Urbanistinę to meto aplinką gana vaizdžiai apibūdina besiformuojantys pirmieji moderniosios infrastruktūros elmentai: “[...] centrinėje miesto dalyje 1932 metais atsirado hidrantas, gatvėms apšviesti pastatytos 72 lempos po 60 žvakių. Be to, kiekvienas namo šeimininkas privalo turėti po apšviestą numerį, kuris apšviečia ir gatvės dalį. [...] dar labai mažai gatvių išgįsta ir tebėra negrįstos net svarbesnės gatvės, kuriomis kursuoja autobusai“[2]. Akivaizdu, kad gyvenimo sąlygos darė įtaką ir funkciniams sprendimams. Antai, analizuodamas pateiktą projektą, Kėdainių apskrities gydytojas dr. Sivickas duoda pastabą, kad “Kėdainių mieste nėra elektros dienos metu ir nėra kanalizacijos, ir nenumatoma kada bus, todėl reikalinga prisitaikyti prie šių aplinkybių”[3].

Gydytojo plunksnos būta ne mažiau aštrios nei skalpelis. Tame pačiame atsiliepime matome žaismingų, šiandieniam skaitytojui šypseną keliančių pastebėjimų apie statinio estetiką bei funkcionalumą: „[...] įėjimas į banką neestetiškas, nes primena teorijas Freudo ir Sadgerio iš psichoanalizės. Reikia nepamiršti ir lietuvių psichologiją – mes, lietuviai, nepratę afišuotis [...]. Banko direktoriaus bute – viduryje išeinamoji vieta neestetiška ir negigieniška, jos įrengimas brangus; neestetiška nes dėl storio sienų – girdėti bus, o tas kliūdys forooaliniam aktui su pasėkomis iš to; negigieniška, nes vis vien kvapo neišvengti[4]. Architektūros kritikos žanrui artimi gydytojo pastebėjimai, ko gero, buvo gerokai aštresni nei biurokratiški vyriausiojo statybos inspektorius A. Novickio nurodymai Kėdainių apskrities valdybai: „[...] grąžinu Kėdainiuose Lietuvos banko namų patvirtintą projektą su pageidavimais, kad viršutinis stogas būtų čerpėmis dengtas, sargo buto langai suvienodinti su kitais to aukšto langais ir salės viršutiniai būtų tokie /pailgi/ kaip parodyta 8 lape“[5].

Žvelgdami iš šios dienos pozicijų galime atrasti ir daugiau funkcinio išplanavimo įdomybių. Kaip ir būdinga to meto valdiškoms įstaigoms, be objekto funkcijai būtinų patalpų (Kėdainių banke tai operacijų salė, sargyba, seifas, direktoriaus kabinetas ir kt.), statinyje būta sargo (1 a.) bei direktoriaus (2 a.) butų. Keistoka matyti ir prie pat įėjimo įkurtą 6 m2 seifo patalpą.

Prisimenant objektą verta atkreipti dėmesį, kad statinio architektas – Arnas Funkas, vienas iš novatoriškiausių tarpukario Lietuvos kūrėjų. Deja, šis įdomus, 1932 metais iškilęs tarpukario architektūros pavyzdys Kėdainių miestą puošė tik kiek ilgiau nei dešimtmetį. Per antrąjį pasaulinį karą banko rūmai buvo sugriauti. 

Vaidas Petrulis



[1] Lietuvos aidas, 1932, nr. 15. p. 7.

[2] Povylius, K. Kėdainių miestas. Savivaldybė, 1932, nr. 11, p. 32–33.

[3] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 154, l. 11.

[4] Ten pat.

[5] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 154, l. 1.