Pietrytinis J. Basanavičiaus ir Didžiosios g. kampas Kėdainiuose sovietmečiu buvo formuotas ekstensyviai, čia laisvai išdėstant visuomeninius pastatus, kaip antai prekybos centras ir kino teatras. Nėra abejonių, kad toks užstatymo tipas iš esmės konfrontuoja su istoriškai susiklosčiusia Didžiosios g. užstatymo morfostruktūra – perimetrine gatvės kompozicija, tankiai užstatytomis posesijomis. Nepriklausomybės metais minėtoje sankryžoje išliko sovietmečiu suformuota urbanistinė struktūra, tačiau kito esama pastatų architektūra. 2000 m. pagal architekto Gintauto Natkevičiaus projektą buvęs kino teatro pastatas pritaikytas komercinei paskirčiai. Čia įsikūrė bankas.

Svarbu paminėti, kad tais pačiais metais šis konversijos projektas Lietuvos architektų sąjungos parodoje pelnė Kauno skyriaus geriausio metų projekto vardą[1]. Turėdami omeny to meto komercinių pastatų architektūrinį kontekstą, nesunkiai suprasime: architektūrinio reprezentatyvumo čia buvo siekiama panaudojant technines konstrukcijų galimybes, fasaduose „sužaidžiant" stiklo plokštumomis arba pasitelkiant neoklasikines, spalvomis komunikuojančias formas. Tad pastarąją konversiją galime laikyti vienu iš Lietuvos architektūros lūžio apraiškų, žyminčių manieringą dešimtąjį dešimtmetį ir grynos formos paieškas XXI a. pradžioje.

Visgi pagrindiniame banko pastato fasade juntamas reprezentatyvumo siekis, būdingas to meto komercinių pastatų architektūrai. Ir nors matome klasikinę, beveik simetrišką kompoziciją su akcentuotu portiku ir tvirtai į grindinį „įaugusiais“ kampais, šie bruožai atskleidžiami jau ne klasikinėmis architektūros formomis, bet naudojant modernistinės architektūros artefaktus: ištisą stiklo sieną (angl. curtain wall) ir interpretuotą stogelį, dažnai naudotą asketiškos moderniosios architektūros estetikoje[2].

Tačiau banko pastato architektūra yra pakankmai komunikatyvi. Be minėtų modernizmo artefaktų, čia randami ir Valteriui Gropiui, taip pat ir Lietuvos tarpukario architektūrai būdingi kampiniai langai; tačiau svarbu tai, kad, kitaip nei modernizme, čia jie skirti ne geram, natūraliam vidaus patalpų apšvietimui užtikrinti, bet disimetrijai kurti, per kurią atsiskleidžia dialogas tarp statiškos klasikinės ir laisvos fasado kompozicijos. Pastaroji savybė iš pagrindinio fasado tarsi pereina į šoninį pietinį fasadą, pro kurio įstiklintą plokštumą persišviečia mūrinė, netvarkingomis angomis skaidoma siena,  kurios pagrindinis akcentas – eksponuojamas balkonas su metalinių virbų tvorele.

Taigi, G. Natkevičiaus sukurta kino teatro pastato konversija į banką yra sėkminga, ji suteikė architektūrinio reikšmingumo gana amorfiškai J. Basanavičiaus g. atkarpai. Na, o paties pastato stilistika balansuoja tarp modernistinės raiškos, grįstos formos asketiškumu ir postmodernistinės apropriacinės žaismės, apeliuojančios į suvokėjo percepcijos lauką.

Kastytis Rudokas