Pastarųjų dešimtmečių naujosios architektūros intervencijas į Kauno senamiesčio urbanistinį audinį, panaudojant P. Goldberger terminologiją, galime suskirstyti į dvi architektūrinės raiškos grupes: konvencionalius ir defiancialius (iššūkio) sprendimus. Tiesa, nors čia neatsirado tokių kontrastuojančių objektų kaip Lunde Švedijoje, tačiau Rimvydo Palio projektuoti pastatai Gruodžio ir Jonavos gatvėse Lietuvos architektūros kontekste įvardijami kaip stipriai išsiskiriantys iš aplinkos. Kita vertus, Kauno senamiestyje pastebimas ne vienas savo stiliaus neturintis pastatas, tarkim, Kolpingo kolegija. Gintauto Natkevičiaus suprojektuotas Jėzuitų gimnazijos mokomojo korpuso priestatas tokiame kontekste užima tarpinę poziciją – tai akivaizdus laiko ženklas, išsiskiriantis šiuolaikiškais sprendimais, tačiau, antra vertus, naujojo korpuso tūrinė erdvinė kompozicija, aktyvus istorinių elementų eksponavimas rūsyje, rodo pagarbą Kauno kultūriniam palikimui.
Būtent pastato pusrūsyje įsikūrusiose valgyklos-kavinės ir laisvalaikio zonos patalpose geriausiai matyti išlikę XVI amžiaus mūrai, kurių atvėrimas šiuo atveju padės siekti tiesioginių edukacinių tikslų. Konservuoti mūro fragmentai bei aiški „seno ir naujo“ atskirtis interjeruose ne tik leidžia juose laisvai įskaityti istoriją, pažinti senąją statybos tradiciją, tačiau tuo pat metu padeda senuosius klodus aktyviai panaudoti funkciniu požiūriu. Tokie sprendimai iš esmės atitinka Vienos memorandumo, aprobuojančio naujos ir senos architektūros santykį, principinę poziciją, kad „istorija privalo būti lengvai skaitoma, ir pagrindinis tikslas yra kokybinėmis intervencijomis užtikrinti kultūros tęstinumą“[1]. Panašiai senųjų pastatų mūrai išsaugoti ir Kėdainių Senosios rinkos aikštės gyvenamojo namo rūsiuose.
Pastato fasadai, gal kiek nebūdingai paties architekto stiliui, nes itin nuosaikūs. Daugirdo gatvės fasado kompozicija formuojama laisvai, tačiau tvarkingai išdėstytomis langų angomis ir stikline siena. Galima manyti, kad fasado asketiškumą padiktavo ir siaura Daugirdo gatvė – pastatas čia geriausiai atsiskleidžia iš perspektyvos. Tiesa, pagal pirminį projekto variantą buvo numatyta priestatą sujungti su kitoje gatvės pusėje esančiu istoriniu pastatu, tačiau pastarasis dar stūkso nerestauruotas.
Apibendrinat galima padaryti išvadą, kad Jėzuitų gimnazijos mokomasis priestatas, semantiškai interpretuodamas viduramžiško uosto sandėlio siluetą, harmoningai papildo Daugirdo gatvės užstatymo išklotinę. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad netgi foninio užstatymo architektūros objektas pasižymi savita estetika, sujungia šiuolaikinės architektūros tendencijas su tvarios raidos principais.
Kastytis Rudokas