Senoji klebonija Kaune (Išlikęs, k.k.v.r. 841) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Vilniaus g. 7
Architektūros tipas: Profesionalus
Stiliai: Gotika
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: LDK
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Gyvenamieji, Klebonija
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 14
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 1 objekto(-ų)

Pirminė pastato paskirtis. Namo pastatymo data ir pirminės funkcijos įminimas turi savitą istoriją. XX a. 7–8 dešimtmečiais manyta, kad namas buvo pastatytas XV a., ir jame įrengta ne bet kokia, o Karališkoji karčema[1]. 1991 m. leidinyje „Kauno architektūra“ pastato statybos data perkeliama į XVI a. antrąją pusę ir nurodoma, kad jame greičiausiai iš pat pradžių buvo klebonija[2]. Kyla klausimas, kokios priežastys lėmė šiuos du skirtingus pastato funkcijos ir statybos datos traktavimus?

Pastato tapatinimo su „Karališkąja karčema“ istorijos užuomazgos slypi 1728 m. sudarytame Kauno parapinės bažnyčios inventoriuje. Jame kun. Pranckevičiaus įrašyta, kad šiame name veikė karaliui priklausiusi karčema, kurią 1503 m. kunigaikštis Aleksandras dovanojo Kauno parapinei bažnyčiai[3]. 1904 m. K. Gukovskio parašytoje knygelėje apie Kauną šis faktas paviešinamas[4] ir taip inspiruojamas gausus Karališkosios karčemos istoriografijos srautas. XX a. 6 deš. teiginį atgaivino pastato istoriją tyrinėjęs A. Raulinaitis[5], juo rėmėsi iš paskos sekusios mokslinės publikacijos[6]. Tai, kad pastatas stovėjo prie svarbiausio, į sostinę vedusio kelio, taip pat atrodė labai svarus įrodymas, jog Karališkoji karčema buvo būtent čia. Visi XX a. antrojoje pusėje apie pastatą rašę minėti autoriai nurodo, jog namas pastatytas XV a., t. y. dar prieš 1503 metų privilegiją.

XX a. aštuntame dešimtmetyje archeologo K. Meko ir istoriko J. Okso atlikti tyrimai paneigė iki tol gyvavusią nuomonę apie pastato statybos laiką ir pirminę jo funkciją. Archeologiniai tyrimai parodė, kad mūrinis namas buvo pradėtas statyti ne anksčiau kaip XVI a. antrojoje pusėje[7], vadinasi jame negalėjo veikti 1503 m. privilegijoje minima karčema. Vieną iš argumentų, kad karčemos buvusios savo tūriu ir išvaizda ypatingi pastatai[8] paneigė J.Oksas. Nuosekliai ištyrinėjus visus žinomus istorinius šaltinius, paaiškėjo, kad šios paskirties pastatų vertę sudarė ne architektūra, o teisė prekiauti alkoholiu[9]. Taigi 1503 m. kunigaikščio Aleksandro privilegijoje minima Parapinei bažnyčiai dovanojama karčema pažymi greičiausiai ne konkretaus pastato donaciją, o suteiktą teisę pardavinėti alkoholinius gėrimus[10]. 1728 m sudarydamas Parapinės bažnyčios inventorių kun. Pranckevičiaus klaidingai traktavo minėtą kunigaikščio Aleksandro XVI a. pradžioje pasirašytą dokumentą ir tokiu būdu namas Vilniaus g. nr. 7 imtas tapatinti su Karališkąja karčema. Tačiau, kaip rodo istoriniai šaltiniai šio pastato pirminė paskirtis buvo Kauno parapinės bažnyčios klebonija[11].

Architektūrinė kompozicija. XVI a. antrojoje pusėje statytas namas amžių tėkmėje ne kartą buvo pertvarkomas. Asimetriškas netaisyklingas namo planas su dviem skirtingo ilgio rizalitais savo konfigūraciją iki šių dienų išlaikė nuo XVII a. antrosios pusės. Darant pakeitimus, architektūrinės išraiškos kokybei nebuvo skiriamas dėmesys, todėl XX a. viduryje jo fasadų kompozicija buvo gana primityvi. Apie garbingą pastato amžių bylojo tik atskiros kelių šimtų metų senumo detalės: gatvės fasado centre gulsčia stačiakampė niša su joje įkomponuotais dviem akmeniniais sviediniais, virš langų išlikusios sąraminės nišos, vakariniame fasade likę maži atiko kompozicijos fragmentėliai ir rytinio fronto liekanos. XVI a. pab.–XVII a. pr. susiklosčiusi Senosios klebonijos architektūrinė kompozicija buvo visiškai atskleista XX a. antrojoje pusėje, atlikus restauravimo darbus (projekto autorė D. Zareckienė).

Išraiškinga pastato architektūrinė stilistika sukomponuota iš utilitarių elementų (langų, durų) ir tik kai kur panaudota santūri puošyba. Restauruoto gatvės fasado kompozicija rami, santūri, asimetriška. Pirmame aukšte angos išdėliotos laisvai, atliepiant funkcinius poreikius, antrame aukšte langai sudaro ne visai taisyklingą ritminę eilę. Kiemo (šiaurinio) fasado architektūrinė kompozicija veržlesnė ir dinamiškesnė, architektūriniai elementai išdėstyti skirtingose plokštumose. Šiaurinį kiemo rizalito fasadą užbaigia vienšlaitis trijų tarpsnių frontonas, skaidomas viengubų bei suporintų tinkuotų arkinių nišų, kuris yra vakarinio fasado atiko tęsinys. Akliną vakarinio fasado sieną nuo monotonijos gelbsti aukštas asimetriškas dešinėje pusėje laiptuotas atikas. Jo plokštumą vertikaliai į dvi dalis perskiria platus kaminas, horizontaliai į tris tarpsnius sudalija frizo juosta, kurią dešinėje pusėje tarp pirmo ir antro tarpsnio pakeičia horizontali trauka. Atiką skaido kelių skirtingų tipų nišos. Rytinio fasado sieną, dengiamą kaimyninio pastato, vainikuoja laiptuotas frontonas, kuriame išrikiuotos keturios eilės tinkuotų smailiaarkių nišų.

Restauruoto pastato architektūrininėje išraiškoje dominuoja gotikos bruožai, tačiau XVII a. pirmojoje pusėje Kaune jau gana plačiai paplitęs renesansas paliko savo žymę atiko formos bei suporintų arkų pavidalu.

Restauravimo pagrįstumas. Gatvės (pietinio) fasado dabartinis vaizdas yra labai artimas pirminiam. Architektūrinių elementų atkūrimas daugiausia buvo pagrįstas architektūriniais tyrimais, o autentiškos informacijos spragos išspręstos pasitelkus simetrijos taisyklę[12]. Stebint šį fasadą daugiausia keblumų kėlė vakarinėje dalyje restauruota durų anga, kurią restauravimo metu užmūrijo bei nutinkavo. Tokiu būdu buvo ilgą laiką peršama klaidinga informacija, kad niša pakartoja pirminį vaizdą. Tačiau šiuo metu nišos vietoje atkurta durų anga išsprendė neteisingą informacijos perskaitymo problemą ir papildė pagrindinio fasado autentiškos informacijos aruodą.

Atkuriant kiemo fasadų kompoziciją, vienų elementų atstatymas buvo pagrįstas pakankama architektūrinių tyrimų medžiaga, antrų – autentiškais fragmentais ir interpretacija, o trečių tik laisva improvizacija. Pastaruosius, kaip labiausiai klaidinančius žiūrovą, pravartu aptarti plačiau. Šiaurinės sienos ir vakarinio rizalito sandūros antrame aukšte įkomponuotas laiptinės erkeris yra hipotetinis, sukurtas neturint jokių autentiškų fragmentų[13]. To paties rizalito galinę sieną vainikuojantis frontonas sukomponuotas net neturint duomenų, ar iš tikrųjų šioje pastato dalyje frontono būta[14], o ką jau kalbėti apie architektūrinę jo kompoziciją. Kiemo fasado kompoziciją savaip pakoregavo priešgaisriniai reikalavimai – jais vadovaujantis rytinio rizalito antrame aukšte buvo iškirstos durys ir pristatyti metaliniai laiptai. Tačiau, nepaisant minėtų netikslumų, restauruotas kiemo fasadas, kuriame išlikę daug autentiško mūro, suteikia mums vertingos informacijos apie XVI–XVII a. sandūros architektūrą.

Labai problemiška buvo vakarinio atiko ir rytinio frontono restauracija. Šios amžių tėkmėje nukentėjusios architektūrinės detalės 1923 m. buvo beveik sunaikintos. Tik dailininko K. Šimonio dėka galime sužinoti, kaip jos atrodė 1918 m., nes atikas buvo įamžintas nuotraukoje ir piešinyje, o rytinis frontonas – piešinyje. Tačiau ikonografinė medžiaga negalėjo atsakyti į visus klausimus. Neliko jokių duomenų, kaip atrodė viršutiniai šių architektūrinių elementų tarpsniai, taip pat neaišku, kokios formos buvo jų šonai. Taigi restauruojant frontoną buvo pasirinktas laiptuotas siluetas, o architektūriniai elementai sukomponuoti K. Šimonio piešinio pagrindu tiek pakartojant užfiksuotas detales, tiek improvizuojant jų tema. Atiko restauracija pagrįsta tokiu pačiu principu. Tačiau lyginant su daugeliu restauruotų analogiškų architektūrinių elementų[15] galima teigti, kad restauruotas klebonijos atikas ir frontonas turėjo rimčiausią mokslinį pagrindimą ir atkartoja didžiąja dalį autentiškos kompozicijos. Taip pat svarbu pastebėti, kad Senojoje klebonijoje, remiantis autentiškais duomenimis, buvo gana tiksliai atkurta pradinio plano schema, išsaugoti nemaži originalaus mūro plotai [16].

Kitų Lietuvoje restauruotų pastatų kontekste (nepaisant atskirų improvizacijos naudojimo atvejų) Senoji klebonija išsiskiria moksliškai pakankamai pagrįstu eksterjero ir interjero atkūrimu. Prikelta kelių amžių senumo architektūra, atidengti po laiko apnašomis glūdėję autentiški klodai mus geriau supažindina su senąja Lietuvos architektūra.

Jolita Butkevičienė



[1] Baršauskas, J. Gyvenamieji ir kai kurie gotiniai pastatai Kaune. Lietuvos TSR architektūros klausimai, Vilnius, 1960, t. 1, p. 187; Jankevičienė, A., Zareckienė, D. Karališkoji karčema. Lietuvos TSR architektūros klausimai, Vilnius, 1974, t. 4, p. 418.

[2] Ibid, p. 418–431.

[3] Oksas, J. Gyvenamas namas Kaune Vilniaus g. 22 (vad. „Karališkoji karčema“) istoriniai tyrimai. VAA, f. 5, b.1545, p. 6.

[4] Ibid, p. 6.

[5] Ibid, p. 7.

[6] Baršauskas, J. Gyvenamieji ir kai kurie gotiniai pastatai Kaune. Lietuvos TSR architektūros klausimai, Vilnius, 1960, t. 4, p. 187; Jankevičienė, A., Zareckienė, D. Karališkoji karčema. Lietuvos TSR architektūros klausimai, Vilnius, 1974, t. 4, p. 418. Pastarajame straipsnyje paminima, kad yra ir kitokių, moksliškai nepagrįstų, šio pastato pirminės paskirties versijų.

[7] Oksas, J. Gyvenamas namas Kaune Vilniaus g. 22 (vad. „Karališkoji karčema“) istoriniai tyrimai. VAA, f. 5, b.1545, p. 13–15.

[8] Baršauskas, J. Gyvenamieji ir kai kurie gotiniai pastatai Kaune. Lietuvos TSR architektūros klausimai, Vilnius, 1960, t. 4, p. 187.

[9] J. Oksas atkreipia dėmesį, kad 1503 m. privilegijoje kituose XVI a. dokumentuose buvo ypač akcentuojama mūrinių pastatų vertė, o šiuo atveju, kalbant apie dovanojamą karčemą, neužsimenama, jog ji būtų mūrinė.

[10] Oksas, J. Gyvenamas namas Kaune Vilniaus g. 22 (vad. „Karališkoji karčema“) istoriniai tyrimai. VAA, f. 5, b.1545, p. 14.

[11] Ibid, p. 16–18.

[12] Karališkoji karčema Kaune. Architektūriniai tyrimai. Kaunas, 1978. VAA, f. 2, b. 921, p. 19–24.

[13] Karališkoji karčema Kaune. Architektūriniai tyrimai. Kaunas, 1978. VAA, f. 2, b. 921; VAA, f. 5, b.1340. Kaunas Vilniaus g. Nr.20 Karališkoji karčema. Architektūriniai tyrimai. Kaunas, 1979. Architektūrinių tyrimų medžiagoje nėra jokios informacijos apie rastus šio svarbaus architektūrinio elemento fragmentus.

[14] Jankevičienė, A., Zareckienė, D. Karališkoji karčema. Lietuvos TSR architektūros klausimai, Vilnius, 1974, t. 4, p. 428.

[15] „Perkūno“ namo šiaurinis frontonas, namų Rotušės a. nr. 28, nr. 29, Vilniaus g. nr. 11 frontonai ir kt.

[16] Karališkoji karčema Kaune. Architektūriniai tyrimai. Kaunas, 1978. VAA, f. 2, b. 921, p. 24–47; Karališkoji karčema Kaune. Architektūriniai tyrimai. Kaunas, 1978. VAA, f. 2, b. 921; VAA, f. 5, b.1340,  p. 34.

 


Susideda iš
Senosios klebonijos pastato architektūrinė raida (Išlikęs, k.k.v.r. 841) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Vilniaus g. 7
Tai vienas iš kelių seniausių Kauno senamiesčio pastatų (kartu su pirmuoju bernardinų vienuolyno namu ir pastatu Aleksoto g. 10), statytas, manoma, apie XVI vidurį, ir tame pačiame laikotarpyje net kelis kartus rekonstruotas. 1964 m. atliktų architektūrinių tyrimų metu buvo nustatyti trys gotikos laikotarpyje...
Architektūros tipas: Profesionalus
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: LDK
Architektūros šakos: Gyvenamieji, Architektūra, Statinys, Klebonija
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 3
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)