Vilkijos šv. Jurgio bažnyčia (Išlikęs) (0)
Adresas: Kauno r. sav., Vilkijos m., Bažnyčios g. 19
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Projekto autorius nežinomas
Stiliai: Neogotika
Metai: 1900 - 1908
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Carinis
Architektūros šakos: Bažnyčia, Sakraliniai, Statinys, Architektūra
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 23
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

XIX a. pab.–XX a. pr. bažnyčių statymo sąjūdis paliko daugybę pėdsakų provincijos miestuose ir miesteliuose. Naujosios šventovės iš esmės keitė istoriškai susiklosčiusį jų pavidalą – tapo dominuojančiais urbanistiniais akcentais, kūrė naujus kraštovaizdžio siluetus, dalis keitė ir nusistovėjusį gyvenviečių planą bei struktūrą. Naujos mūrinės bažnyčios statyba Vilkijoje pradėjo ir visiškai naują miestelio raidos etapą.

1892 m. miestelyje siautėjęs gaisras sunaikino senąją medinę bažnyčią[1]. Tuometinė Vilkija buvo išsidėsčiusi žemutinėje Nemuno slėnio terasoje ir pašlaitėje, o bažnyčia stovėjo istoriniame miestelio centre – svarbiausių gatvių sankryžoje, šalia turgaus aikštės. Po gaisro miestelis buvo atstatytas ant senų pamatų, pakito tik bažnyčios vieta, kurią nuspręsta statyti ant kalno. Sunku išsiaiškinti, kas iš tiesų lėmė tokį sprendimą, veikiau būta keleto priežasčių.

Tankiai apstatytą medinį miestelio centrą dažnai niokojo gaisrai, o XIX a. prasidėjo staigūs ir dideli Nemuno potvyniai, itin sustiprėjo upės dešiniojo kranto irimo procesas. Amžiaus pabaigoje upės krantas grėsmingai priartėjo prie miestelio iš pietryčių, kur stovėjo senoji medinė bažnyčia. Vilkija ėmė „kopti“ aukštyn.

Negalima atmesti ir dar vienos aplinkybės. Tuo metu statomoms katalikų bažnyčioms, ypač jei vietovėje būdavo įvairių konfesijų sakralinių pastatų, siekta suteikti svarbiausią, dominuojantį vaidmenį. Bažnyčias statydavo geriausiai apžvelgiamoje vietoje, dažnai aukštumoje, savo dydžiu ir architektūra jos išsiskirdavo iš kitų pastatų[2]. Tuo metu Vilkijoje jau stovėjo mūrinė sinagoga (vienas iš kelių mūro statinių). Stambus baltas pastatas ant Nemuno kranto buvo gerai apžvelgiamas nuo upės ir išsiskyrė panoramoje.

Pirmasis bažnyčios statytojas, kun. Butkus (vardas nežinomas), naujos bažnyčios klausimu yra išreiškęs tokią nuostatą: „Bažnyčios negalima statyti kišenėje. Sinagogoms reikia upės vandens. Mums – kalnų, debesų. Bažnyčia – ne sandėlis. Ji turi rodyti kelią dangun“[3].

Atsisakius senojo šventoriaus, statyboms pasirinkta vieta ant kalno, šalia tuometinės miestelio ir Vilkijos kaimo ribos[4]. Už surinktas lėšas klebonas ėmė supirkinėti žemės sklypus, buvo parengti masyvūs betoniniai pamatai, pradėtos mūryti sienos. Tačiau dėl sveikatos problemų kun. Butkus tęsti statybų nebegalėjo, išsirinkęs sau įpėdinį, netrukus mirė. Statybos darbus pavesta vykdyti kun. Kazimierui Bučniui, tačiau dėl ankstyvos mirties jis taip pat neilgai tęsė statybas.

Statyboms įstrigus, kilo parapijiečių nepasitenkinimas, pasigirdo balsų, kad šventovė Vilkijai yra per didelė, reikia statyti medinę bažnytėlę senosios vietoje[5]. Neramumus pavyko nuslopinti, o 1906 m. Vilkijos parapijos klebonu paskiriamas Stanislovas Bačkis – aktyvus, energingas ir puikus administratorius.

Radęs tuščią parapijos kasą ir nepasitenkinusius parapijiečius, Bačkis suprato, kad aukų surinkti nepavyks, todėl griebėsi ūkininkavimo. Gretimuose Jaučakių ir Vilkijos kaimuose buvo įkurtos plytinės. Valstiečiai patys kasė molį, rankiojo iš jo kalkakmenis, masę mynė kojomis ir arkliais, degė plytas, jas ant pečių nešiojo pastoliais. Žmonės dirbo veltui, kaip sakydavo, „Dievo garbei“. Atsirado ir rėmėjų. Prie bažnyčios statybos rinkliavomis nemažai prisidėjo J. Tumas-Vaižgantas, Maironis, Antanas Smetona ir kiti[6]. Iš brolio gavęs nemažą palikimą, Bačkis ir pats finansavo bažnyčios statybas, savo lėšomis pastatė mūrinę kleboniją[7].

1908 m. rugsėjo 21 d. įvyko naujai pastatytos bažnyčios šventinimo iškilmės, nors darbai dar nebuvo visiškai baigti[8]. Bažnyčios statyba kainavo apie 45 tūkst. carinių rublių, o dar 20 tūkst. reikėjo vidaus darbams užbaigti[9].

S. Bačkis nusipelnė pagarbos ne tik užbaigdamas statybą, bet ir išsaugodamas šventovę Pirmojo pasaulinio karo metais. 1915 m. užėjus frontui, Bačkis atsisakė vykdyti rusų karinės vadovybės įsakymą išvykti. Jis pasiliko norėdamas išsaugoti bažnyčią nuo susprogdinimo (karo metais nukentėjo Seredžiaus, Zapyškio, Raudondvario, Garliavos bažnyčios), „klebono sumanumo ir diplomatijos dėka nuolat vaišinami kareiviai „užmiršo“ įvykdyti savo užduotį“[10]. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis sugebėjo susisiekti ir su vokiečių karine vadovybe, kuriai pranešė, kad Vilkijoje rusų kariuomenės nėra ir Vilkijos apšaudyti nėra reikalo.

Vilkijos bažnyčia priklauso grupei XIX a. pab.–XX a. pr. pastatytų šventovių, kurios išaugo miestelių pakraščiuose, naujai įsisavintose teritorijose, ir tapo tolesnio šių teritorijų planavimo ir apstatymo branduoliais[11]. Naujoji bažnyčia statyta tuometinio miestelio pakrašyje, šalia miestelio ir Vilkijos kaimo ribos. Ant kalno buvęs kaimas trukdė miesteliui plėstis į šiaurę, tačiau 1908–1910 m. jis imtas skirstyti vienkiemiais[12]. Buvusioje kaimo žemėje šalia bažnyčios pradėjo kurtis naujas miestelio centras su turgaus aikšte. Senasis centras apačioje ėmė prarasti savo reikšmę, o turgaus aikštė ilgainiui buvo užstatyta. Bažnyčia iki šiol yra pagrindinis miesto akcentas ir ryški dominantė ilgoje Nemuno slėnio atkarpoje (bokštų aukštis 35 m). Projekto autorius nėra žinomas.

Žilvinas Rinkšelis



[1] Miškinis, A. Vilkija. Iš Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. Vilnius, 1979, kn. 3, p. 81.

[2] Lietuvos architektūros istorija: Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m. Vilnius, 2000, t. 3, p. 231.

[3] Mikalauskas, P. Dievas iš savo namų sergsti Vilkiją… Tėviškės žinios, 1989, spalio 12.

[4] Miškinis, op. cit., p. 82.

[5] Ten pat.

[6] Vaičius, A. Kunigas S. Bačkis – Vilkijos legenda.  Naujos tėviškės žinios, 2008, liepos 4.

[7] Ten pat.

[8] Ten pat.

[9] Šaltinis, 1908, Nr. 45.

[10] Vaičius, op. cit. 

[11] Lietuvos architektūros istorija: Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m. Vilnius, 2000, t. 3, p. 232.

[12] Miškinis, op. cit., p. 82.