Kauno arklių pašto stoties pastatai (Rotušės a. nr. 17; 18; 19; 20), išdėstyti aikštės vakarinėje dalyje, neįjungti į perimetrinį apstatymą, o „išstumti“ į priekį, užima nemažą pačios aikštės plotą ir todėl išsiskiria Rotušės a. tūrinėje erdvinėje struktūroje. Kompleksą sudaro du arčiausiai rotušės stovintys, tarpusavyje tvora sujungti dviaukščiai pastatai (nr. 18, 19), prie pietinio statinio (nr. 18) vakarų kryptimi prijungtas ilgas vienaaukštis korpusas (nr. 17) ir prie šiaurinio dviaukščio (nr. 19) įvažiavimo vartais prijungtas į šiaurės pusę pastumtas vienaaukštis tūris (nr. 20). Pastatų „veržimosi“ į aikštės erdvę proceso pradžia siekia XVI a. pab.–XVII a. pr., kai šioje vietoje buvo sumūryti du svirnai (dabar Rotušės a. nr. 18, 19). Per XVII a. vidurio karą pastatai buvo apgriauti. Manoma, kad pora dešimtmečių pastovėję apleisti XVII a. pab. svirnai buvo atstatyti. 1812 metais į vakarus nuo pietinio svirno (Rotušės a. nr. 18) buvo pastatyta mūrinė duonos kepykla (Rotušės a. nr. 17), o už šiaurinio svirno (Rotušės a. nr. 19) – fachverkinis sandėlis. 1821–1826 m. abu buvę svirnai pagal architekto Žosefo Pusjė projektą pritaikyti arklių pašto stočiai. Įgyvendinant projektą buvo suformuota nauja planinė struktūra ir pakeistos fasadų kompozicijos. Tuo pat metu suremontuoti pašto reikmėms pritaikyti ūkiniai pastatai. Po pertvarkymų komplekso architektūra įgavo vėlyvojo klasicizmo architektūros bruožų.

XIX a. antrojoje pusėje šie pastatai priklausė Žemaičių dvasinei konsistorijai, pirmame aukšte buvo butai[1]. 1908–1919 m. šiauriniame korpuse (dabartiniame pastate nr. 19) gyveno Kauno muziejaus puoselėtojas, archeologas, tapytojas, literatas Tadas Daugirdas [2]. 1910 m. į šio pastato antrą aukštą iš rotušės buvo perkeltas ir Kauno miesto muziejus[3]. Yra žinoma, kad 1897 m. rusų valdininkų ir karininkų įkurto miesto muziejaus rinkinius 1909 m. sudarė istorijos, archeologijos, numizmatikos eksponatai, meno kūriniai, pramonės, amatų, zoologijos, botanikos, mineralogijos pavyzdžiai, paleontologijos reliktai. 1907 m. Kauno miesto savivaldybės muziejaus tvarkytoju paskirtas T. Daugirdas reorganizavo muziejaus struktūrą ir paliko du pagrindinius gamtos ir istorijos skyrius[4].

Tarpukariu čia buvo įkurdintos miesto gurguolės. Sovietmečiu pastatai taip pat naudoti įvairioms ūkinėms reikmėms. XIX a. pr. suformuota tūrinė erdvinė komplekso struktūra iki XX a. devinto dešimtmečio beveik nepakito. Tačiau per įvairius pertvarkymus buvo pakeisti daugumos angų dydžiai, pastatų viduje pristatyta įvairių pertvarų. Parėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje pradėti pastatų istoriniai ir architektūriniai tyrimai, paskui, pasiremiant surinkta informacija, rengiamas ir įgyvendinamas komplekso tvarkymo projektas, kurio koncepcija buvo grindžiama klasicistinės fasadų kompozicijos ir planų struktūros atkūrimu (proj. autorė Nijolė Švėgždienė). Seniausių komplekso statinių nr. 18 ir nr. 19 restauracija buvo paremta išlikusiu Ž. Pusjė projektu bei architektūrinių tyrimų duomenimis. Šiuose pastatuose atkurtas anfiladinis patalpų išdėstymas, išvalytos užmūrytos angos, išsaugotas autentiškas vidaus sienų mūras, fasaduose restauruoti apirę mūro plotai, atstatyti sunykę karnizų fragmentai, atkurtas pradinis angų dydis[5]. Šiaurinio korpuso (nr. 19) vakarinėje (kiemo) sienoje padaryta pirmąjį statinio etapą XVI–XVII a. sandūroje liudijanti atodanga.

Pastatų nr. 17 ir nr. 20 restauracijos projektas paremtas architektūrinių tyrimų duomenimis. Pastatuose atkurtas patalpų išdėstymas, išgriautos vėliau sumūrytos pertvaros, fasaduose atkurtos pirminės architektūrinės kompozicijos[6].

Restauravus kompleksą, visiškai atsiskleidė santūri, lakoniškų formų vėlyvojo klasicizmo architektūra. Dviaukščiai pastatai sukomponuoti beveik identiškai: abiejuose aukštuose išdėstytos traukomis sujungtų langų eilės; pastoges juosia karnizai; galinių fasadų frontonuose įkomponuoti pusiau apskriti langai. Vienaaukščius korpusus skaido nedidelių stačiakampių langų ir durų bei vartų angos, sienų viršų pagyvina karnizai. Atstačius du pagrindinius korpusus jungiančią vakarinę sieną ir pagalbinių pastatų vakarinius fasadus jungiančią sieną, komplekse susiformavo dviejų uždarų kiemų planinė struktūra.

Restauruotame komplekse įsikūrė Ryšių muziejus. Toks statinio pritaikymas pratęsė istorinę tradiciją, nes jame, kaip minėta, XX a. pradžioje veikė Kauno miesto muziejus, o dabartinio muziejaus ekspozicija taip pat glaudžiai susijusi su autentiška šio pastato funkcija – paštu. Tai vienas iš gana retų atvejų, kai restauruoto pastato pritaikymas muziejui neprieštarauja jo funkcijos autentiškumui, o pradinis išplanavimas atitinka muziejaus specifiką.

Jolita Butkevičienė