Rezultatai pagal užklausą: Laikotarpis - Iki LDK
Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia (Išlikęs, k.k.v.r. 825) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Aleksoto g. 3
Architektūros tipas: Profesionalus
Stiliai: Gotika
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Iki LDK
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Sakraliniai, Bažnyčia
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 11
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Teritorijos: Kauno senamiestis, Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia

Istorija. Daugumos Lietuvos senųjų pastatų praeitį dengia storas dulkių sluoksnis, ant kurio braižomi nauji istorijos kontūrai. Panaši situacija yra ir su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, visų vadinama Vytauto bažnyčios vardu. Tik ar tikrai Lietuvos Didysis Kunigaikštis tiesiogiai susijęs su šiuo pastatu? Archeologiniai tyrimai leidžia daryti prielaidas, kad dabartinė bažnyčia iškilo ankstesnės vietoje. Kol kas šis teiginys nėra visiškai pagrįstas, tam reikėtų atlikti išsamesnius tyrimus.[1] Tačiau įsitikinimo, kad dabartinė bažnyčia pastatyta paties Vytauto Didžiojo nurodymu ir atiduota į Kauną pakviestiems pranciškonams, pamatai sujudinti. Kita vertus, net ir pasitvirtinus archeologų prognozėms, šį ankstyvosios gotikos sakralinį objektą galime traktuoti kaip pirminės Vytauto bažnyčios transformaciją.

Tyrinėtojams kol kas dar nepavyko tiksliai nustatyti pastato statybos datos, dabartinės bažnyčios pradžia siejama su XV a. pirmąja puse.[2] Iš kitų Lietuvos gotikinių sakralinių pastatų halinio tūrio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia išsiskiria savo kryžminiu planu, kuris, kaip teigia mokslininkė A. Jankevičienė, plytų gotikoje gana retas, o jo prototipu laikomi klasikinės prancūzų gotikos pastai.[3] Tik reikėtų pastebėti, kad Prancūzijoje kryžmas formuodavo transeptai, būdavę vidurinės navos aukščio, o Vytauto bažnyčios atveju kryžiaus forma kuriama pasitelkus šonines koplytėles. Manoma, kad bokštas, vienas iš svarbiausių pastato tūrinių elementų, pristatytas vėliausiai. Tikslus statybos laikas nenustatytas[4], tačiau kad jo būta XVII a. pradžioje liudija tuometė T. Makovskio graviūra. Bažnyčia, kaip ir didžioji dauguma Kauno pastatų, nukentėjo per XVII a. vidurio karą ir paskui, XVIII a., vykusius švedų antpuolius. Pagarbos jai neparodė ir Napoleono kariuomenė 1812 m. čia įrengusi ginklų sandėlį, o atsitraukdama bažnyčią netgi padegusi. Po kiekvieno tokio sugriovimo pastatas būdavo atstatomas.

Per keturis šimtus metų gyvavęs pranciškonų vienuolynas ir bažnyčia 1845 m. buvo uždaryti. Nuo 1853 iki 1919 m. čia veikė cerkvė. Pritaikant bažnyčią stačiatikių konfesijos reikmėms buvo įrengtas ikonostasas, padaryta kitų pakeitimų, taip pat buvo atlikta keista, tiems laikams būdinga, fasadų dangos korekcija: raudonų plytų mūras nutinkuotas ir nudažytas raudonai, imituojant plytų mūrą.

1919 m. nuo Pirmojo pasaulinio karo nukentėjusį pastatą perėmė katalikai ir pradėjo pertvarkymus, kuriems vadovavo J. Tumas-Vaižgantas.[5] Tarpukariu pastato išorė vėl buvo nudažyta raudonai imituojant plytas. Sovietmečiu Vytauto bažnyčia išvengė per Lietuvą nusiritusios pragaištingos bangos, kai sakraliniai objektai buvo uždaromi, drastiškai keičiama jų paskirtis ar apskritai paliekami nykti nenaudojami. Negana to, 1978–1982 m. joje buvo vykdomi architektūriniai tyrimai ir restauracija (projekto autorė S. Čerškutė). Sakralinis objektas su jame veikiančia katalikų bažnyčia, o ne, tarkim, kokiu nors muziejumi ar koncertų sale, sovietmečiu Lietuvoje buvo tvarkomas itin retai.[6] Tuo pat metu buvo tyrinėjama ir remontuojama Kauno kunigų seminarijai atiduota Švč. Trejybės bažnyčia.[7]

Restauravimo vertinimas. Restauruojant Vytauto bažnyčią, nuo lauko sienų buvo nuvalius tinką, atsivėrė autentiškas mūras. Šiaurinėje pastato pusėje atkurtas portalas, viduje restauruoti žvaigždiniai skliautai, atidengtos autentiškos nišos. Tačiau vienas iš reikšmingiausių darbų – bažnyčios bokšto stogo formos korekcija, lėmusi Kauno senamiesčio tūrinės erdvinės kompozicijos kaitą. Vietoje XIX a. viduryje suformuoto neaukšto aštuonšlaičio stogo, vadovaujantis XVII a. pr. T. Makovskio graviūra, buvo įrengta aukšta smailė. Tačiau atidžiau pastudijavus šį vienintelį grafinį šaltinį, kuriuo buvo grindžiamas atstatymas, pastebima, jog pateikta Kauno panorama su visomis to meto miesto bažnyčiomis nėra tiksli. Gotikinė parapijinė Šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčia (Katedra), tuo metu greičiausiai buvusi dar halinio tūrio[8], turėjo būti gana žema, sunkių proporcijų, tačiau pavaizduota gana grakščių, akivaizdžiai į aukštį ištęstų formų. Kitas netikslumas pastebimas analizuojant Vytauto bažnyčios atvaizdą, kur bokštas visuose aukštuose turi vienodą kvadratinį planą, nors natūroje tik apatinio aukšto planas kvadratinis, kitų penkių – aštuonkampis. Atsižvelgiant į šiuos neatitikimus, galima daryti prielaidą, kad T. Makovskio pavaizduota išlaki bokšto smailė, kaip ir parapijinė bažnyčia, per daug ištęsta į viršų. Taigi XX a. devintajame dešimtmetyje, vadovaujantis abejotino tikslumo ikonografine medžiaga, suformuota pradinio aukščio ir formos tikriausiai neatkartojanti bokšto viršūnė galbūt tėra gotikos imitacija. Autentišką XIX a. tūrinį elementą, buvusį įprastą Kauno senamiesčio panoramos fragmentą, pakeitė naujadaras, kuris tapo gerokai aktyvesne miestovaizdžio dominante. Tikslaus atsakymo į klausimą, ar dėl šio pakeitimo senamiestis atgavo kadaise prarastą vaizdą, nėra. Antra vertus, jaunesnėms miestiečių kartoms Vytauto bažnyčios bokšto smailė tapo įprasta miestovaizdžio dalimi.

Architektūrinė vertė. Seniausi Kauno sakraliniai pastatai – Vytauto bažnyčia ir Katedra – jau šešis šimtus metų kuria stiptų miesto vizualinį identitetą. Reikia pabrėžti, kad Vytauto bažnyčioje, nors per šimtmečius ji buvo smarkiai niokojama, išliko daug autentiškos informacijos: trinavė erdvė, kryžiaus formos planas, halinis tūris su pagrindinio fasado centre įkomponuotu bokštu. Šio elemento komponavimo būdas, kai pirmame aukšte suformuotas masyvus kvadratinis pagrindas, o nuo jo kyla aštuonkampis tūris, yra būdingas Lietuvos gotikinėms bažnyčioms. Pastato fasaduose išlikę daug gotikinių detalių ir originalaus mūro plotų, kuriuos vis dar puošia prieš kelis šimtus metų iš juodų plytų išmūryti kryžiai, liudijantys šią bažnyčią priklausius pranciškonams.[9] Interjere taip pat atpažįstame nemažai pirminių elementų, padedančių sukurti jaukią sakralinę erdvę. Kauno švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčia yra vienas iš vertingiausių, kupinas autentiškos informacijos Lietuvos gotikos architektūros objektų.

Jolita Butkevičienė



[1] Jankevičienė, A. Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčia. Vilniaus Dailės akademijos darbai. T.26: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė, p. 99.

[2] Ibid., p. 99.

[3] Ibid., p. 100.

[4] Knygoje „Kauno architektūra“ nurodoma, kad bokštas sumūrytas „greičiausiai dar XV a.“, tačiau vėlesnėje literatūroje šio teiginio nėra. Žr. Vytauto (Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) bažnyčia. Kauno architektūra. Sud. Algė Jankevičienė. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 209; Jankevičienė, op. cit., p. 99.

[5] Jankevičienė A., op. cit., p.104–106.

[6] Sovietmečio kontekste išskirtinė Šv. Jonų bažnyčia, priklausanti Vilniaus universiteto architektūriniam ansambliui. Šis pastatas neišvengė desakralizacijos, tačiau jame buvo atlikti architektūriniai tyrimai ir tvarkymo darbai. Restauruota nemažai taikomosios dailės kūrinių, vietomis atidengtos freskos. Restauruoti vargonai, trūkstamos dalys pakeistos butaforinėmis. Taip pat atidengtos ankstyvosios gotikos laikotarpio detalės. VAA, F.2, b. 118-34. Buvusios Šv. Jono bažnyčios pritaikymas universiteto muziejui ir koncertų salei. Aiškinamasis raštas. R. Jaloveckas. Vilnius.

[7] VAA, f. 5, b. 3418, l. 10–16. XVII a. paminklo švč. Trejybės bažnyčios, ūkio pastatų ir teritorijos, priklausančios Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijai, tyrimų, restauracijos, autorinės priežiūros mokslinė ataskaita. B. Kugevičienė, Kaunas, 1984.

[8] Manoma, kad XVII a. pirmojoje pusėje  Šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčioje buvo „iškelta vidurinė nava“. Tad Makovskiui laikantis Kaune jos tūris dar galėjo būti halinis. Žr.: Jankevičienė, A. Parapinė Šv. Petro bažnyčia (Katedra). Vilniaus Dailės akademijos darbai. T. 26: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė, p. 111.

[9] Dideli kryžiai yra pranciškonų konventualų vienuolijų simboliai. Jankevičienė A. Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčia. Vilniaus Dailės akademijos darbai. T. 26: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė, p. 102.