1922 m. Mažeikiai tapo apskrities administraciniu centru, „po didžiojo karo, išparceliavus valstybinį dvarą apie 240 ha ir prijungus jį prie miesto, pradėjo sparčiai augti“, o 1932 m. turėjo „apie 350 ha žemės su 6000 gyventojų“[1]. Kilo ir miestams būdingi statiniai: 1928 m. atidaryta „gan graži ir didelė skerdykla“[2], 1930 m. apskrities ligoninė[3], 1934 m. „su vyriausybės ir apskrities pagalba pirmajai pradinei mokyklai pastatyti didžiuliai modernūs rūmai“[4], 1936 m., pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta gan modernių išorės formų mūrinė katalikų bažnyčia, o pačioje nepriklausomybės pabaigoje, 1940 m., iškilo ir rotušė.

Miestelis plėtėsi į Vakarų pusę: „kur pirma buvo kelmynai, dabar išplanuotos gatvės ir statomi nauji namai“[5]. Tiesa, pastarąjį sprendimą amžininkai vertino kaip ne visai sėkmingą. Antai 1938 m. „Savivaldybės“ žurnale B. Vilčinskas rašo: „Mažeikiuose yra geležinkelio mazgas ir gana pasiturinčios apskrities administracijos centras. Mietas, iki Žemės Reformos, natūraliai plėtėsi upės kryptimi, prie Ventos krantų. Vieta čia buvo sausa, graži, patogi ir netoli upės turėjo idealias sąlygas miestui plėstis. Bet, nelaimei, žemė čia negalėjo būti parceliuojama (priklausė ūkininkams) ir miestą teko pakreipti į priešingą pusė, į pelkes, kur buvo parceliacijai atliekamų žemių. Čia ir užaugo Mažeikių miestas; užaugo, kelis metus pavargo ir... lėtai apmirė“[6].

Natūralu, ramiame, gal netgi kiek apmirusiame provincijos miestelyje iškilęs vienas paskutiniųjų Lietuvos banko skyrių (paskutinysis 1939 m. buvo atidarytas Kretingoje) tapo svarbiu orientyru, ir greičiausiai pačiu prabangiausiu objektu. Tiesa, išorė nors ir solidi, savito silueto, tačiau savotiškai santūri. O vitražais, prabangiomis interjero detalėmis dekoruotas interjeras to meto mažeikiškiams tikrai turėjo daryti stiprų įspūdį. Įdomu pastebėti, kad perdėtą provincijos miestų Lietuvos banko skyrių prabangą su tam tikru atsargumu vertino netgi Vyriausiosios statybų ir sauskelių inspekcijos valdininkai. Vyriausiasis inspektorius Antanas Novickis dėl ankstesniojo Tauragės skyriaus buvo išreiškęs susirūpinimą, kad „ūkininkai drovėsis įžengti į baltus, marmuro imitacija puoštus rūmus“[7]. Visgi Lietuvos bankas savo nusistatymo nekeitė.  

Architekto Mykolo Songailos pasirašytas projektas datuojamas 1937 m. birželio 23 d., tačiau „statybos darbai baigti šiek tiek vėluojant, 1938 m. pabaigoje, nes iš užsienio nebuvo laiku gautos statybinės medžiagos ir užtruko miesto savivaldybės vykdomi kanalizacijos darbai, dėl to namo nebuvo galima prijungti prie miesto tinklų ir naudoti“ [8]. Vertinant statinio architektūrą derėtų atkreipti dėmesį į jo planinę struktūrą. Ją vaizdžiai yra apibūdinęs Naras Baužinskas: „Plane bankas primena išsiskleidusį pilnavidurį tulpės žiedą.“[9] Dėl simetriško planavimo, supaprastintų orderinės sistemos dekoro elementų banko pastatą būtų galima apibūdinti kaip tipišką sumoderninto istorizmo pavyzdį, tačiau lanksčios planinės struktūros linijos, įdomus aštrių geometrinių ornamentų pagrindinių durų dekoras, laiptų turėklai bei kai kurie kiti interjero fragmentai galėtų būti siejami ir su art deco stilistika.

Vaidas Petrulis