Siaurojo geležinkelio komplekso Anykščių stoties geležinkelio tiltas (Išlikęs, k.k.v.r. 21949) (0)
Adresas: Anykščių r. sav., Anykščių m. (Anykščių sen.)
Architektūros tipas: Profesionalus
Metai: 1899 - 1937
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Panevėžys
Laikotarpis: Carinis, Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Tiltas
Medžiagos: Metalas
Nuotraukos: 5
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Siaurieji geležinkeliai palyginti pigi, patvari, nesudėtingos tiesimo technologijos reikalaujanti transporto priemonė. Pirmasis Lietuvos siaurojo geležinkelio raidos etapas susijęs su carinės Rusijos imperijos ūkio struktūra. Carinės Rusijos platieji geležinkeliai padarė didelę įtaką Lietuvos ir kitų šalių, per kuriuos jie buvo nutiesti, ekonomikai, tačiau plačiojo geležinkelio statyba nepigiai atsiėjo. 1895–1899 m. buvo pradėti tiesti siaurieji, gerokai pigesni, 600 mm ir 750 mm pločio vėžės geležinkeliai (plačiųjų geležinkelių plotis buvo 1435 mm). Siaurieji buvo patogūs mažiems kroviniams gabenti, nedaugeliui keleivių pervežti bei prie plačiųjų geležinkelių privažiuoti.

1895 m. nutiestas pirmasis siaurojo geležinkelio ruožas Švenčionėliai–Pastoviai (Baltarusija), kurio ilgis siekė 71 km ir susijungė su pagrindinėmis plačiojo geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva magistralėmis. Šiame ruože pirmą kartą Rusijos siaurųjų geležinkelių tiesimo praktikoje naudotos 750 mm pločio vėžės. 1898 m. ruožas buvo pailgintas iki Panevėžio, per kurį vėliau sujungtas su šiaurės vakarų smulkesnėmis magistralėmis, siejusiomis vietinės pramonės centrus. Ši 144 km siaurojo geležinkelio linija prasidėjo Švenčionėlių stotyje, kuri priklausė Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkeliui, ir baigėsi Panevėžio mieste[1]. 1899 m. siaurąjį geležinkelį sujungus su plačiuoju Švenčionėlių–Panevėžio ruožu, daugiausia buvo gabenama kertamo miško medžiaga, grūdai, vežami keleiviai. Tai vienas ilgiausių šios vėžės geležinkelių, nutiestas Lietuvos–Baltarusijos sandūroje. Jis sujungė Panevėžį, Anykščius, Uteną, Švenčionėlius, Pastovį ir gavo Švenčionių (dar kitaip Švenčionėlių ar Panevėžio siauruko) vardą. Šiame ruože pastatyti 99 mediniai tiltai, iš kurių pats didžiausias – per Šventosios upę Anykščiuose.

Anykščių siauruko pradžia laikomi 1899 metai, kai rugsėjo 28 d. pro Anykščius pravažiavo pirmasis traukinys, kurį traukė garu varomas garvežys. Švenčionėlių–Panevėžio ruožo išlikusios veikiančios Panevėžio–Rubikių atkarpos šimtmečio jubiliejus buvo paminėtas 1999 m. 1996 m. Lietuvos siaurasis geležinkelis – ilgiausias Europoje – įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 2003 m. LR Vyriausybė veikiantį siaurojo geležinkelio Panevėžys–Anykščiai–Rubikiai kompleksą paskelbė Lietuvos kultūros paminklu.

Siaurojo geležinkelio ruože Panevėžys–Rubikiai 1899 m. pastatytas medinis 96 m ilgio, 4,5 m pločio, 12 m aukščio tiltas – didžiausias iki šiandien tebenaudojamas siaurojo geležinkelio tiltas. Vietoj medinio 1936–1937 m. pastatytas plieninis kniedytų sijų santvarinis. Ant bėgių datos – 1900 m. ir 1905 m. Kaip skelbiama tiltų ir viadukų žinyne „Lietuvos geležinkeliai“ (1992, p. 11), dalis tilto buvo sumontuota nuo Merkio upės atkelto tilto santvaromis. Kadangi Merkio upe ėjo demarkacinė Lietuvos–Lenkijos valstybių linija, viena dalis tilto atiteko Lenkijai, kita – Lietuvai[2]. Tiltas per Antrąjį pasaulinį karą susprogdintas, bet pokario metais atstatytas. Nuo tilto žvilgsniui atsiveria Anykštos pakrantės bei vaizdinga Šventosios upė.

Siaurojo geležinkelio tiltas per Šventąją Anykščiuose yra reikšmingas inžinerinis ir kraštovaizdžio objektas, 1996 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Vertingosios savybės: tūrinė erdvinė kompozicija – plieno santvarų, 3 tarpatramių, vienkelis tiltas su ŠR pėsčiųjų dalimi ir laiptais; konstrukcijos – poliniai pamatai, g/b atramos; plieninės kniedytos santvaros; bėgiai; medinių pabėgių su medinėmis tvirtinimo sijomis tipas; reljefas – 2 žemių pylimai abipus Šventosios upės ŠV-PR kryptimi[3].

Plieninis tiltas per Šventąją yra šalia Anykščių geležinkelio stoties. Iki šių dienų, be siauruko tilto, beveik nepakitęs išliko visas stoties kompleksas: vandens bokštas, vandens kolonėlė, pagrindinis dviaukštis stoties pastatas, pakhauzas (prekių sandėlis), gyvenamieji namai, erdvi, akmenimis grįsta prekių aikštė, bėgiai, iešmai. Anykščių geležinkelio stotis – unikalus XIX amžiaus technikos, architektūros ir kultūros paminklas, statytas 1901 m.[4]

Aida Sinkevičiūtė



[1] Stasiukaitienė, O. Technikos paveldas Lietuvoje. Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 22.

[2] Henriko Kebeikio kolekcija. Lietuvos tiltų istorija ikonografijoje. Prieiga per internetą: http://www.genealogy.lt/album/ main.php?g2_itemId=21053

[3]Plačiau žr.: Anykščių stoties geležinkelio tiltas. Kultūros paveldo departamentas. Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=21949&lang=lt

[4] Anykščių geležinkelio stotis. Prieiga per internetą: http://www.siaurukas.eu/index.php?cid=5840