Vienas įdomiausių, tačiau visuomenei labai mažai žinomų religinės paskirties pastatų Kaune – Šančių gyventojo Jurgio Stančiausko iniciatyva šiame rajone statyta katalikų bažnyčia. Esant gan mišriai buvusio pramoninio darbininkų priemiesčio demografinei sudėčiai, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šančiuose savo maldos namus turėjo žydai, baptistai, liuteronai, metodistai ir stačiatikiai. Katalikai, nors ir sudarė gyventojų daugumą, tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo pasistatyti savo bažnyčios taip ir nespėjo. Šios religinės konfesijos lietuviakalbiai gyventojai į apeigas rinkdavosi Karmelitų bažnyčioje, o sekmadieniais parapijos kunigas rytines mišias aukodavo nedidelėje koplytėlėje Šančių kapinėse[1]. Vėliau pamaldos vykdavo netgi vienoje vietinio gyventojo šiam tikslui paskirtoje medinėje daržinėje[2].

Nors iš karto po Didžiojo karo situaciją pataisė buvusiame Kauno tvirtovės kariniame sandėlyje įrengta nauja bažnyčia, tačiau rajonui, kuris jau 1931 m. savo gyventojų skaičiumi prilygo Šiaulių miestui[3], vienos šventovės neužteko. Galima numanyti, kad būtent tokių aplinkybių paskatintas J. Stančiauskas 1929 m. ėmėsi inciatyvos nuosavame sklype prie Nemuno už asmenines lėšas statyti naują bažnyčią. Atkakliai savo tikslo siekusį itin religingą idėjos autorių dėl šio užmojo ne tik paliko žmona, tačiau jam teko susidurti ir su Šančių klebono bei aukštesnių bažnytinės hierarchijos sluoksnių pasipriešinimu. Kaip teigė pats fundatorius, „kreipiausi pas kleboną patarimo, bet vietoje parašyt Vyskupui prašymą, prikalbina mano žmoną paduot mane į teismą, neva nustojusį proto“[4].

Šventyklos statybai buvo svarbios ne tik J. Stančiausko lėšos, tačiau ir jo atkaklumu išsikovotas žmonių geranoriškumas. Pavyzdžiui, bažnyčios projektą parengusiam inžinieriui Povilui Taračkovui buvo pažadėta atsilyginti sienoje įmūrytu jo portretu, o statybas „kartais prižiūrėti ateinančiam“ Feliksui Vizbarui sumokama... daržovėmis[5]. Betoninės bažnyčios statybai buvo naudotas paties fundatoriaus turėtas žvyras, taigi taupyta ir medžiagų sąskaita.

Kol objektas nebuvo baigtas, jo statytojas savo planų nebuvo linkęs plačiai garsinti, todėl tarpukario laikotarpiu plačioji visuomenė apie šį projektą mažai ką težinojo. Nors eksterjeras ir buvo užbaigtas, tačiau dėl archyvinės medžiagos trūkumo tegalime daryti prielaidą, kad šie maldos namai oficialiai taip ir nebuvo atidaryti. Matyt, sakralinio objekto poreikis ūmai sumenko, kai 1935 m. Šančiuose buvo pradėta statyti naujoji bažnyčia. Pastato likimą sovietmečiu galima palyginti su Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Vilniuje: galutinai neužbaigtas ir mažai kam žinomas statinys pamažu buvo tyliai sunaikintas.

Paulius Tautvydas Laurinaitis