Ketvirto dešimtmečio pabaigoje Kudirkos Naumiestyje ketinta įrengti daugiafunkcinį kultūros centrą, kuris talpintų nediduką trijų kambarių viešbutį, salę, teismo, muziejaus ir skaityklos patalpas, restoraną, paštą, na, ir pašto viršininko butą. Pernelyg nesigilinant į architektūrines teorijas, o tik atsižvelgiant į paprasčiausius praktinius poreikius, galvota sukurti objektą, kurį šių dienų terminologija būtų galima pavadinti polifunkciniu visuomeniniu gyvenamuoju kompleksu. Tačiau projektas įdomus ne tik savo funkcija. Viena vertus, čia matome dar vieną neįgyvendintą įdomų ir originalų lietuviško modernizmo pavyzdį provincijos miestelyje, na, o kita vertus, išlikusios žinios apie tai, kaip buvo vystoma idėja, padeda geriau pažinti to meto socialinę ir politinę kasdienybę.

Iš Kudirkos Naumiesčio burmistro Zigmanto Skirgailos vaizdingo laiško Savivaldybių departamento direktoriui galime susidaryti gana gyvą tuomečių miestelio aktualijų vaizdą: „Per eilę metų susidėjusios mūsų miestelio kultūrinimui nepalankios aplinkybės taip jį suvargino, kad miesto Savivaldybė be Valdžios ypatingos pagalbos savo jėgomis nepajėgia net primityvių miesto kultūrinimo sąlygų sutvarkyti. O „noblesse oblige“, – V. Kudirkos Nekropolis, buvęs apskrities miestas, prie pat Vokietijos sienos, dalinai reprezentuoja visą šalį... Kas vasarą mieste lankosi daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Vokietijos; kasmet čia susirenka tarptautinės sienos tikrinti komisijos, o mes neturime atatinkamos patalpos jiems priimti. Organizacijos: šauliai, jaunalietuviai, ugniagesiai ir kt., taip pat neturi patalpų. Vakarams ir kinui neturime salės, pav. Šaulių kinas jau antri metai tik su specialiu Vid. Reikalų Pono Ministro leidimu glaudžiasi „Žiburio“ Draugijos urve“[1]. 

Akivaizdu, kad burmistro būta tikrai aktyvaus. Nepavykus apčiuopiamos naudos pešti vienur, kreipėsi kitur. Net ir į prezidentą Antaną Smetoną. 1938 m. Z. Skirgaila rašo: „1934 m., D-ro V. Kudirkos iškilmingąją paminklo atidengimo dieną, Jūsų Ekscelencija padrąsinot mane parašyti Tamstai „pro memoria“ apie namelius, kur gyveno ir mirė mūsų Tautos Žadintojas. Dabar, šiais XX jubiliejiniais metais, tarp kitų svarbių tautos reikalų laikas būtų ir tais nameliais susirūpinti. Nameliai stovi prie pat Vokietijos sienos, šalia gražiosios V. Kudirkos vardo pradžios mokyklos, arti muitinės. Iš kaimyninio Vokietijos miestelio, Širvintos, pro jį kasdien vaikščioja vokiečiai, o vasaros metu daug jų turistų čia lankosi. Jie visi mato, kad tame brangiame mums namelyje šeimininkauja vokiečiai ir tuose kambariuose, kur gyveno ir mirė Poetas, parduodamos dešros. Ir nors Jo garbei ir gražųjį paminklą pastatėm, ir vietoj cerkvės Jo vardo pavyzdingoji mokykla stovi, o vis tik kas Kudirkos Naumiestį lanko, kiekvienas mums prikiša, kad V. Kudirkos nameliai svetimtaučių rankose.

Kudirkos Naumiestis, prieš karą pasiturintis 6000 gyv. miestelis, o po karo 3000 gyv. su aiškia depopuliacija, kasmet labiau nyksta. To priežastis – didelis atkampumas, be tinkamo miestelį gaivinančių kaimų spindulio, per amžius surištas likimo su Vokietijos ekonomika, šiandien sunkiai vegetuoja. O ką gali sukurti keliolika inteligentų tarnautojų, kelios dešimtys neturtingų šaulių, jaunalietuvių ir kit. masėje subolševikėjusių darbininkų, hitlerininkų-vokiečių ir abejingų mūsų kultūrai žydų, be valdžios paramos? Tad lygiagrečiai gulintys du Lietuvos ir Vokietijos miesteliai labai kontrastuojasi: ten kultūra, o čia skurdas, ten progresas – o čia regresas. Ir jei mes puošiame mūsų laikinąją sostinę, jei stengiamės visais pakeliais, kur lankosi turistai, švarinti, puošti, tai pirmoje eilėje reikėtų susirūpinti kultūrinimu mūsų Vokietijos pasienio. Pernai rudenį Širvintos miestelyje, prie pat sienos, pradėjo statyti „Hitlerjugend“ namus. Mums reikėtų tuo pačiu atsakyti ir tuojau pradėti statyti lietuvių kultūros namus“[2].

Vis dėlto, nors vietinė miestelio valdžia buvo labai aktyvi ir senuosius Kurdirkos namus buvo pasiryžusi nugriauti, nes šie „pasenę, be to, neturi didesnės architektūrinės vertės”[3], bei jų vietoje pastatyti tokius naujus namus, kurių „reprezentacinio pastato fasadas bus aiškiai matomas Vokietijoje”[4], šios vizijos liko neįgyvendintos.

Vaidas Petrulis