Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija (Išlikęs, k.k.v.r. 25775) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., A. Mackevičiaus g. 27
Architektūros tipas: Profesionalus
Stiliai: Modernizuotas istorizmas
Metai: 1924 - 1925
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Kultūros/sporto/poilsio, Švietimo, Meno galerija, Muziejus, Akademija/Universitetas/Kolegija
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 20
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Architektas Vladimiras Dubeneckis, J. Vienožinskio menų fakultetas (Kauno meno mokykla), Laikinoji M. K. Čiurlionio galerija, M. K. Čiurlionis
Teritorijos: Kaunas, Kauno Žaliakalnis, Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija (dab. J. Vienožinskio menų fakultetas)

M. K. Čiurlionio kolekcijos likimas savotiškai parodo, kaip tuometis Lietuvos kultūros ir meno pasaulis balansavo tarp skurdo ir pilietinio sąmoningumo. Nors kultūrai skirtos spaudos puslapiai skelbė, kad „muziejus yra tokia žmonių švietimo įstaiga, kuri lavina tautos savisąmonio ir savigarbos jausmą“[1], tačiau tuo pat metu jaunoje besikuriančioje valstybėje muziejinė veikla buvo gerokai suvaržyta finansų stokos, kuri visų pirma reiškėsi pačiu banaliausiu ir kartu skausmingiausiu būdu – patalpų trūkumu. Tad nors M. K. Čiurlionio galerija oficialiai buvo įsteigta dar 1921 m., tačiau muziejus egzistavo tik popieriuje. Pasak vieno iš pirmųjų M. K. Čiurlionio galerijos pirmininkų Igno Šlapelio, „apie atskiros patalpos gavimą negalima buvo nė sapnuoti. Kaunas, prieš karą buvęs tolimos Rusijos imperijos provincijos miestas ir dar tvirtovė, staiga virtęs Lietuvos Respublikos sostine, buvo sausakimšai prikimštas ministerijų ir įvairių įstaigų“[2].

Tad dailininko darbai ne tik ilgą laiką nebuvo eksponuojami, tačiau ir saugoti pavojingomis sąlygomis: „Štai jau treti metai tie meno dalykai guli sukrauti viename šaltame drėgname kambaryje (Maironio g. 3), kurio niekas nežiūri, nevėdina [Lietuvos meno kūrėjų draugijos patalpose]. Kaip nūnai atrodo tie paveikslai – nežinia. Apačioje gyvena visai privatūs žmonės, kieme yra mediniai namukai, irgi privačių žmonių nuomojami, pagaliai kaimynystėje vienoje pusėje stovi Amerikos Prekybos Bendrovės autogaražas su benzinu, o antroje – pirtis“[3]. Pabrėždamas dramatišką padėtį V. Bičiūnas netgi siūlo, kad „visi žymesnieji kūriniai (jų yra apie 150) turi būti prityrusių dailininkų nukopijuoti“, nes „už kokių 7 ar 10 metų, kada paveikslai bus iškabinti galerijoje, jie visai nubluks, iš jų liks vien tik surūdijęs popieris“[4].

Apverktina M. K. Čiurlionio kūrinių būklė, aktyvios diskusijos dėl Tautos muziejaus steigimo, kuris P. Galaunės iniciatyva turėjo būti kuriamas Čiurlionio galerijos pagrindu[5], akivaizdžiai rodė, kad valstybei būtinas panašaus pobūdžio objektas. Po ilgų svarstymų dėl institucijos vietos bei pavadinimo „1924 m. iš valstybės biudžeto buvo paskirta 19 000 Lt, ir iš plytų, gautų išsprogdinus vieną Ąžuolų kalne buvusios rusų tvirtovės (IX baterijos) fortą, buvo pradėta statyti M. K. Čiurlionio galerija. 1925 m. rugsėjo 24–29 d. dar nebaigtuose rūmuose atidaryta Čiurlionio 50-osioms gimimo metinėms skirta jo kūrinių paroda. Tik 1926 m. buvo baigta galerijos statyba, kainavusi 255 932 litų“[6]. Tad iki iškylant Vytauto Didžiojo muziejui galerija tapo savotišku „Centriniu Lietuvos meno bei kultūros muziejumi“[7].

Buvo paruošti keli galerijos projektai. Iš pradžių manyta statyti impozantiškos architektūros rūmus, kurie būtų įkūniję „romantinę dailės muziejaus, kaip tautos kultūros šventovės, sampratą: fasadą turėjo vainikuoti Čiurlionio karalių karūnas primenantis atikas, prieš centrinį įėjimą buvo įkomponuotas monumentalus Petro Rimšos kompozicijos „Skausmas“ variantas“[8]. Visgi galerija buvo pastatyta gerokai paprastesnė, savo kompozicija netgi kiek artima paprastoms modernizmo formoms.

P. Galaunės vadovaujamas muziejus nestokojo entuziazmo rinkdamas eksponatus. Tačiau lazda atsisuko kitu galu – galerijai vėl pradėjo skausmingai trūkti patalpų: „Dvejose salėse iškabinti Čiurlionies kūriniai, bet ne visi. Penkiasdešimts Čiurl. kūrinių neturi vietos ant sienų, jie guli sukrauti sandėly. Kitas dvi sales užima kitų mūsų tapytojų darbai. Ir tai ne visi. Dėl vietos stokos daug naujosios tapybos randas sandėliuos. Vienas kambarys prikimštas senosios tapybos surinktos iš Lietuvos. Dar kambarys, nelyginant krautuvė, užstatytas, užgrūstas, nors tvarkingai, dievukais, smutkeliais, kryžiais su saulėm ir mėnuliais, verpstėmis, puodais, lazdomis, ant sienų koplytėlėmis, kočėlais, – tai mūsų liaudies menas. Teko matyti dar liūdnesnių dalykų: atsidūriau palėpėje. Visų pirma metasi akysna didelis vandens rezervuaras, jaučiama drėgmė ir visur pilna palėpinių šiukšlių, stovi krūvos surinkto liaudies meno – dievukai, kanklės, moliniai indai, medžio dirbinai ir t. t. Čia matai dievuką su kultuve gulint, čia kryžius šiaudinę skrybėlę spaudžia, čia smutkelis pečiais Dievo motiną laiko. Kyšo rankos, kojos, galvos... “[9]. Šie rinkiniai į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų buvo inkorporuoti tik 1937 m.[10]

Vaidas Petrulis

 



[1] Misevičius, P. Saugusiųjų švietimas. Švietimo darbas, 1922, nr. 8, p. 87.

[2] Jankevičiūtė, G. Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2003, p. 95.

[3] Bičiūnas, V. M. K. Čiurlionies paveikslų apsaugos reikalu. Lietuva, 1923, vasario 6.

[4] Ibid.

[5] Keršytė, N. Lietuvos muziejai iki 1940. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2003, p. 104.

[6] Ibid., p. 106.

[7] Galaunė P. Prie Čiurlionies Galerijos rūmų projekto. Rytas, 1924, balandžio 30.

[8] Jankevičiūtė, op. cit., p. 92.

[9] Čiurlionies galerijos salės ir palėpės. Lietuvos aidas, 1932, balandžio 2.

[10] Jankevičiūtė, op. cit., p. 95.