Lietuvos tarpukario architektūroje Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos ir chemijos instituto rūmai yra išskirtiniai. Dydžiu, monumentalia kompozicija bei impozantiška išvaizda pastatas galėjo varžytis su Lietuvos banko ar net Prisikėlimo bažnyčios pastatais. „Beveik iš visur Kaune matomi“[1] rūmai buvo įsidėmėtinas Nemuno kairiojo kranto architektūrinis orientyras, kuris bylojo, kad anapus upės plytinti teritorija tolydžio darosi neatsiejama miesto dalis. Susisiekti su centru atokiau stovėję rūmai iš pradžių naudojosi monumentaliais Vytauto Didžiojo laiptais[2], o kiek vėliau atidarytu antruoju Kauno funikulieriumi. Pro rūmus kursavo ir keleivinis autobusas (jo maršrutas – nuo „Maisto“ fabriko iki „Aušros“ gimnazijos[3].

Mintis statyti universiteto rūmus kilo netrukus po Nepriklausomybės atgavimo. Laikinojoje sostinėje naujai susikūręs universitetas itin stokojo patalpų, tad 1924 m. buvo paskelbtas tarptautinis rūmų projekto konkursas. Objektą planuota statyti Vytauto kalne. Tam vyriausybė buvo skyrusi „didelį sklypą priešais radijo stotį“[4]. Šioje vietoje planuota sukurti ištisą universitetinį miestelį: „Fizikos ir Chemijos Instituto rūmai, pirmieji rūmai iš visos eilės būsimų Universiteto rūmų“[5]. Tačiau vėliau sklypas pakeistas mažesniu ir šiame rūmai jau nebetilpo. „Problemą išsprendė broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai, kurie 1925 m. pavasarį pasiūlė universitetui 16 ha sklypą iš nuosavo Vesulavos dvaro Aleksote (Krašto Apsaugos ministerija Vailokaičiams brangiai sumokėjo už atpirktą žemę aerodromui)“[6].

Ypatingi estetiniai reikalavimai konkursui nesuformuluoti, nors ir galima jausti šiokią tokią modernumo gaidelę: „Sustatant projektą reikia priimti domėn visi nauji patobulinimai, atsiektieji tiek mokslo ir mokymo įstaigų statybos srityje, tiek lygiai ir technikos srityje. Be to, sustatant projektą reikia vadovautis patogumo ir ekonomingumo žvilgsniais“[7]. Nors konkursas buvo tarptautinis ir pirmąją premiją (8000 Lt[8]) laimėjo Suomijos architektas Y. Waskinenas, antroji vieta paskirta jo tautiečiui P. Blomstedtui, trečioji dviem Vokietijos architektams, pasikeitus statinio vietai objekto projektavimas pavestas žiuri nariui, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui Mykolui Songailai. „Perdirbant projektą, pagrindu buvo imdama pirmosios premijos projekto plano idėja“, bet Songaila statinio architektūrą transformavo į klasikinį XX a. pradžios istorizmo pavyzdį. Tiesa, architektūros profesorius turėjo ne tik estetinių, tačiau ir edukacinių sumanymų: „Fasadams buvo priimtas renesanso stilius, nors tada buvo modernizmo tendencija, nes Kaune, juo labiau provincijoje, su primityviškais tuo laiku statiniais, be bažnyčių, rotušės ir 2–3 privačių namų, nebuvo pastatų išlaikyto stiliaus, kad būtų galima universiteto studentus gyvais pavyzdžiais supažindinti su klasiškomis formomis“[9].

2,5 milijono litų[10] kainavusi rūmų statyba truko neįprastai ilgai, septynerius metus, per kuriuos, kaip rašė architektas M. Songaila, buvo „pagaminta daugiau kaip 300 brėžinių ir apskaičiavimų“ [11]. Kertinis akmuo pašventintas dar 1925 m., o mokymo įstaiga atidaryta tik 1931 m. mokslo metams. Interjero įrengimas užtruko dar ilgiau. Rūmai pašventinti 1932 m. vasario 15 d. Tad ketvirto dešimtmečio pradžioje Kaunas pasipuošė itin išraiškingu pastatu, praplėtusiu miesto architektūrinių orientyrų skalę tiek geografine, tiek funkcine prasme. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje rūmai buvo susprogdinti.

Vaidas Petrulis