Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) namai – įdomus tarpukario Lietuvos reiškinys. Šie statiniai funkcionavo ne tik kaip organizacijos būstinės, bet ir kaip visuomeniniai centrai, kurie mažesniuose miesteliuose ar kaimuose neretai buvo ir vieninteliai kultūros židiniai. Ne veltui tarpukariu šaulių namai dar kitaip vadinti Tautos namais: čia buvo organizuojami LŠS bei kitų organizacijų kultūros renginiai, švenčiamos valstybinės šventės, skaitomos paskaitos.

Nors jau 1922 m. buvo skelbiama, kad „šaulių namai – visuomenės namai. Kiekvienas šaulių būrys privalo pasistatydinti savus šaulių namus“[1], šaulių namų statyba suintensyvėjo tik po 1928 m., kai inžinieriaus A. Graurogko iniciatyva prie LŠS valdybos buvo įkurta Šaulių namų sekcija, kuri organizavo rinkliavas rinktinių namų fondams bei rengė pastatų projektus[2]. Atsiradus statybas koordinuojančiai institucijai bei plečiantis šaulių gretoms, didėjo ir šaulių namų statybos fondas – šiam tikslui kiekvienas šaulys turėjo mokėti po 1 litą, namų statybas rėmė ir vietos gyventojai. Tad ketvirtajame dešimtmetyje daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių imta statyti šaulių namus. Ne išimtis ir Prienai, kur po atsakingo, beveik visus 1937 m. trukusio projekto derinimo[3] ir dar bemaž metus užtrukusių statybų 1938 m. lapkričio 13 d. buvo iškilmingai atidaryti šaulių namai[4].

Miestelio centre, pagal Naujojo Gyvenimo gatvę nusitęsusiame siaurame sklype, iškilęs dviaukštis plytų mūro pastatas su erdvia 400 sėdimųjų vietų sale kainavo apie 80 000 litų, iš kurių 49 000 suaukoti žmonių[5]. Į J. Basanavičiaus gatvę atgręžtam reprezentaciniam fasadui modernumo suteikia stipriai į priekį atitraukta centrinė dalis lėkštu stogeliu bei menamą ištisinę langų juostą horizontaliai rėminančios braukos. Tai, be abejo, šaulių namus turėjo išskirti iš to meto Prienų urbanistinio konteksto. Vėliau priekinis fasadas nutinkuotas, o šoninis pravažiavimas užmūrytas ir ten įrengtos patalpos.

Interjero funkcinis zonavimas atitinka tipiškus šaulių namus, apie kurių vidaus erdvių organizavimą samprotauta dar 1920 m. spaudoje. „Koks turi būti mūsų namas? Jame turi būti didelis kambarys arba salė, kur draugai galėtų užsiimti sportu. Čia pat, toje salėje, bus galima rengti ir paskaitas, pamokas, kursus; taip pat koncertus, chorus, orkestrą, vaidinimus ir šiaip paprastus vakarėlius. Galima bus čia ir šiaip draugams susieiti pasišnekėti, pasiskaityti, o gal ir arbatos atsigerti, jei geros nerikiuotės draugės nepatingės jos paruošti. Daugiau, mūsų name turi būt vienas antras kambarys raštinei. Toliau eina kambarėlis ginklų, sporto reikmėms ir kitų turtų sandėliui. Gali atsitikti, kad būrį aplankys kokie kiti mūsų draugai iš toliau kokiu reikalu arba šiaip. Tokiems atsitikimams reikalinga svetainė su pora paprastų lovų. Svarbu nepamiršti vietos skaityklai ir knygynui“[6]. Prienų šaulių namų projekte ne tik visa tai numatyta, bet ir dar daugiau – antrame aukšte buvo suprojektuotos patalpos kino filmams rodyti. Deja, autentiški interjerai neišsaugoti, nors statinio salės erdvinis vientisumas, kurį sudaro avansalė, salės erdvė ir laipteliais paaukštintos scenos, yra išlikęs.

Sovietmečiu Prienų šaulių namuose veikė kultūros namai, o šiuo metu pastatas savo pirminę paskirtį iš dalies praradęs. Salėje bei kitose patalpose yra įsikūrusios komercinės įstaigos ir tik nedidelėje namo dalyje veikia LŠS Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Prienų šaulių 6-osios kuopos štabas.

Aistė Dičkalnytė