XX a. pradžioje Alytuje buvo trys tiltai – sudėtingos ir kartu modernios konstrukcijos statiniai. Trys tiltai viename mieste – anuomet retas reiškinys, ir šiandien pasakojimas apie miestą neatsiejamas nuo tiltų istorijos ir Nemuno. 1795 m., kai dvi didžiosios imperijos dalijosi Lietuvą, Alytus atiteko dviem valstybėms: 1-asis  Alytus – Rusijai, 2-asis Alytus – Prūsijai, ir tik 1915 m. vokiečiai abi puses sujungė į vieną miestą. 1890–1900 m. Alytuje ir jo apylinkėse buvo vykdomos didelės statybos. Tuo metu nutiesti du geležinkelio ruožai: 1897 m. Alytus–Simnas–Šeštokai–Trakiškiai–Suvalkai ir 1899 m. Alytus–Pavartonys–Daugai–Artilerija–Varėna II, kuriuo buvo pasiekiamas Vilnius ir Gardinas. Alytaus–Suvalkų ruožo geležinkelio statybai (1892–1897 m.) vadovavo architektas, dailininkas, inžinierius Juozas Kamarauskas. Pastarąjį ruožą nutiesti buvo daug sunkiau, nes reikėjo statyti didžiulį geležinkelio tiltą per Nemuną.

1897–1899 m. Užnemunės geležinkelių valdyba pastatė trijų angų gembinės konstrukcijos tiltą. Nemuno vagoje buvo įmūryti du 30 m aukščio tašytų akmenų taurai, sumontuota graži Gerberio sistemos 239,2 m ilgio santvara ir iškelta upėje tarp aukštų krantų apie 33 m nuo vandens paviršiaus. Tilto vidurinis tarpatramis – 96,6 m, kraštiniai po – 73,3 m. Ramtai pastatyti ant polių žemyniniame grunte, o taurai – ant kesonų, nugramzdintų 16,5 m (kairysis) ir 13,8 m  (dešinysis) į upės dugną. Lietos plieninės konstrukcijos svėrė 1014,288 t. Tiltas, pastatytas pačioje srauniausioje ir siauriausioje upės vietoje, Avino rėvoje, buvo geležinis, nudažytas žaliai. Kartkartėmis jį atnaujindavo dažytojai iš Varšuvos. Tilto statyba, įskaitant užvažiavimų ant pylimo įrengimą, vagos tvirtinimo ir santvarų įrengimo darbus kainavo 700 000 rublių. Projektą sukūrė žymus to meto tiltų projektuotojas, rusų inžinierius Nikolajus Beleliubskis, kuris per savo profesinę karjerą suprojektavo 70 tiltų. Tiltą statė inžinierius N. Charlamovas. Šis geležinkelio tiltas per Nemuną buvo įtrauktas į pasaulinį tiltų katalogą[1].

Dėl drąsios ir gražios konstrukcijos šis statinys tapo rusų inžinierių pasididžiavimu, nes tuo metu tai buvo vienintelis toks tiltas Rusijos imperijoje ir bene aukščiausias iš visų rusų pastatytų geležinkelio tiltų per Nemuną[2]. Yra įdomus senųjų alytiškių pasakojimas: „Traukinys tiltą pervažiuodavo visu greičiu. Tiltas truputį pasisupdavo, nes buvo pakabintas ant milžiniškų kablių. Jis buvo iškeltas tarp aukšto dešiniojo kranto ir supilto taipgi aukšto pylimo Nemuno kairiame krante. Tas pylimas buvo pilamas Alytaus ir apylinkių ūkininkų be jokio atlyginimo kaip valdžios prievolė. Labai aukštas ir ilgas, žalios spalvos tiltas gražiai derinosi prie Alytaus apylinkių aplinkos. Alytiškiai jį labai mėgo ir juo taipgi didžiavosi“[3].

Deja, įspūdingąjį statinį pražudė karo audros – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. rugpjūčio 14 d., iš Alytaus besitraukianti rusų kariuomenė susprogdino tilto santvarą ir taurus. Subyrėjusi santvara liko gilioje Nemuno vagoje. Taip pat ir geležinkelio ruožas Alytus–Varėna II (Olita–Orany), išsprogdinus tiltą, nustojo keletą mėnesių veikti. Kai buvo užimtas Alytus, vokiečiai pionieriai tuoj pat ėmėsi tilto atstatymo darbų, tiksliau, pradėjo statyti naują medinį. Šalia susprogdintojo per du mėnesius pastatytas naujas laikinas medinis 35 m aukščio ir 294 m ilgio tiltas atrodė kaip trys vienas ant kito sustatyti „kortų nameliai“. Vokiečiai gyrėsi, jog tai aukščiausias Europoje medinis geležinkelio tiltas. Iš tiesų jis buvo labai įdomios konstrukcijos – aukštos ir gražios polinės medinės atramos, paplatintos žemyn tiek skersai, tiek ir išilgai; santvaros geležinės. Iš viso 15 terpių (angų) po 17 m ir 16 atramų. Atstatymui sunaudota daug rinktinės miško medžiagos, penktadalis – ąžuolinės. Atramų poliai ir statramsčiai buvo daromi iš 8–10 metrų ilgio rąstų. Apsaugai nuo ledų ties kiekviena atrama padarytos lytlaužos, o atramų poliai skersai tilto buvo pakalti storomis lentomis ir padengti 5 mm storio geležiniais lapais[4]. Medinis geležinkelio tiltas įamžintas tuo metu vokiečių išleistuose atvirukuose.

Tačiau konstrukcija nebuvo labai tvirta, todėl sunkesnių traukinių neleisdavo. Vokiečiams paskubom tiltą atstačius, šis geležinkelio ruožas vėl su pertrauka veikė iki 1920 m. pabaigos, kai lenkai užėmė Varėnos geležinkelio stotį. Nuo 1920 m. iki 1924 m. ruožas veikė ribotai tarp Alytaus ir Artilerijos stoties, t.y. Lietuvos pusėje likusio Varėnos poligono. Nuo 1924 m. iki 1927 m. dar kursavo traukiniai iš Kauno pro Alytų iki Artilerijos stoties. Nuo 1925 metų nebeleido garvežių, per tiltą prastumdavo tik pavienius vagonus. S. Kolupaila prisimena: „1919 m., kai Lietuvos kariuomenės dalys traukėsi nuo Varėnos, traukinio mašinistas nesugebėjo sulaikyti sunkiojo traukinio prieš tiltą ir „prašvilpė“ per jį su visomis patrankomis. Kareiviai vos nenulinčiavo mašinisto, bet po tokio „bandymo“ pradėtas reguliarus susisiekimas per tiltą, tik be garvežio: vienas garvežys stūmė traukinį iš Alytaus pusės, kitas traukė jį į kitą krantą. Tiltas lingavo, braškėjo, besidairydamas, kur griūti į smarkią Nemuno srovę. Keleiviai turėdavo išlipti iš vagonų ir žengti per tiltą greta traukinio. Toks kėlimasis pagaliau nusibodo; geležinkelių valdyba 1927 m. uždarė ir išardė tiltą“[5]. Ir S. Grinkevičius apie šį medinį Alytaus geležinkelio tiltą rašo, esą jis nebuvo tvirtas, nebuvo galima gabenti didesnių krovinių, nes pavojingai judėjo, „kadangi net rąstų žievė nebuvo nuskusta“. Didelis tilto aukštis, daugybė jungčių ir džiūstantis medis mažino tilto vertę[6]. Taigi, saugumo sumetimais 1927 m. jis buvo išardytas ir vėliau neatstatytas. Geležinkelio bėgiai buvo panaudoti Telšių–Plungės geležinkelio statyboje[7].

Alytaus geležinkelio tiltas – įdomus istorijos ir kultūros objektas. Šiandien Nemuno krantuose matomos tik išlikusios senojo tilto gelžbetoninės atramos. Jos primena, kad kadaise čia puikavosi didingas statinys. Alytaus geležinkelio tilto, kuris XIX a. pab.–XX a. pr. buvo rusų inžinierių pasididžiavimas ir aukščiausias Rusijos imperijoje, liekanos 2009 m. įrašytos į Kultūros vertybių registrą, joms suteiktas vietinio reikšmingumo lygmuo[8]. Pastaruoju metu buvusio tilto vietoje buvo planuojama pastayti naują, bet išsaugoti išlikusias autentiškas senojo liekanas ir nepažeisti vertingųjų savybių.

Prie Nemuno kairiojo kranto išlikęs Alytaus geležinkelio tilto tauras vadinamas kairiuoju arba suvalkiniu, prie dešiniojo – dešiniuoju arba vilniškiu. 2012 m. istorijos mylėtojai, alytiškiai entuziastai, surengė ekspediciją išlikusiam dešiniojo tilto taurui apžiūrėti. Tilto taurai buvo pastatyti iš vietinio lauko garanito, apdailai taip pat panaudoti tašyti lauko granito akmenys, sumūryti lygiomis eilėmis. Ekspedicijos dalyviai tauru, žemyn pamato link, aptiko apie 1 m gylio šachtą su metalinėmis pakopomis. Šachta greičiausiai skirta sprogdinimui. Ekspedicijos dalyviai patyrė, kad tik iš šalies žvelgiant tilto tauras atrodo neaukštas. Užlipęs ant jo jautiesi bemaž kaip ant gyvenamojo namo trečio aukšto, o leistis žemyn ganėtinai keblu.

 Aida Sinkevičiūtė