1953 m. Šiaulių miesto centrinės dalies plano projektas atstovauja trumpam, tačiau itin raiškiam ir nesunkiai atpažįstamam XX a. socialistinės architektūros istorijos tarpsniui – „socialistiniam realizmui“. SSRS mastu Šiauliai anaiptol negalėjo didžiuotis simboliniu svarbaus miesto statusu. Vis dėlto pompastiškas stalinistinės architektūros stilius užgriebė ne tik Maskvą ir socialistinių respublikų sostines. Šiaulių miesto centinės dalies planas – neabejotinas šio laikotarpio urbanistinis orientyras. Nors įgyvendintas ne iki galo, be įspūdingo, su bažnyčios siluetu konkuruojančio bokšto, projektas (dab. Prisikėlimo aikštė) išreiškė pokario urbanistinės reprezentacijos sampratą. Projektas buvo rengiamas Kaune, tuometiniame Valstybiniame projektavimo institute prie LTSR Ministrų Tarybos, žymių pokario Lietuvos architektų – Jono Navako ir Kazimiero Bučo.

Mokslininkų namai Vilniuje ar „Pergalės“ kvartalas Kaune buvo kuriami reikšmingoje, tačiau santykinai neutralesnėje aplinkoje, o Šiaulių centrinės dalies planas inkorporavo vieną iš svarbiausių istorinių miesto dominančių – katedrą. Viena vertus, siekdami sukurti lygiavertę dominantę, socialistinio miesto planuotojai akivaizdžiai menkino katedros, kaip simbolinės „miesto karūnos“, reikšmę. Tačiau, kita vertus, jei kompleksą vertintume kaip socialistinio realizmo „grynuolį“, Šiauliuose įžvelgtume gana unikalią senosios ir naujosios, t. y. socialistinės, architektūros sąveiką. „Ansamblinis-kompleksinis“ projektavimo pobūdis, kuris ryškiausiai atsiskleidė tokiose socialistinio realizmo „ikonose“ kaip Stalino alėja Berlyne, Šiauliuose sujungė senąją ir naująją architektūrą. Architektūros istorijos požiūriu tai gana įdomus atvejis.

Vaidas Petrulis