Medinės sinagogos Lietuvoje pradėtos statyti XVII a. II pusėje, tačiau apie jas duomenų neišliko. Nuo XVIII a. II pusės iki Antrojo pasaulinio karo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių stovėjo medinės sinagogos. Kitaip nei bažnyčios ar cerkvės, medinės sinagogos stovėjo tankiai apstatytuose kvartaluose, apsuptos gyvenamųjų namų. Jų formose atsispindėjo vyraujančių stilių bruožai ir būdingi lietuvių etninei architektūrai elementai; pastatų sakralinę paskirtį išduodavo būdingi judaizmo simboliai: heksagrama – šešiakampė Dovydo žvaigždė ar Dekalogas – dvi suglaustos plokštės su dešimčia Dievo įsakymų. Viduje kartais medinių sinagogų sienas ir lubas dekoruodavo tapyba. Be tradicinių vietinių gyvūnų ir augalų, buvo naudojami Zodiako ženklai, Jeruzalės miesto ar Šventyklos vaizdai, ritualiniai daiktai, heraldikos ženklai, siužetai iš Biblijos, muzikos instrumentai, įvairūs geometriniai ornamentai, šriftas[1]. Beveik visos medinės sinagogos buvo sunaikintos karo ir pokario metais. Iki mūsų dienų išliko tik keliolika gerokai pakeistų medinių sinagogų, kurios jau neprimena sakralinių pastatų.

Pakruojo sinagoga – seniausia iki šių dienų Lietuvoje išlikusi medinė sinagoga. Tai buvo „vasarinė” (nešildoma) sinagoga. Šią sinagogą 1938 m. fotografavo Chackelis Lemchenas ir parašė apie ją straipsnį[2]. Jo teigimu, Pakruojo sinagoga statyta 1801 m. (buvęs užrašas ant vidinių durų) ir buvo vadinama „šule”. Ch. Lemcheno teigimu, apie statybos metus esą galima spręsti ir iš vieno seno žydo (gyvenusio apie 50 m. Pakruojyje) pasakojimo – jis jaunystėje pažinojo senį, kuris dar prisiminė sinagogos statybą. 1895 m. sinagoga remontuota; tuo metu ją perdažė vietinis žydas, vėliau emigravęs į Ameriką (5645 metai – pagal žydų skaičiavimą – buvo užrašyti ant altoriaus)[3]. Greičiausiai tuo metu ant moterų galerijos lubų buvo nutapytas traukinys.

Sinagoga stovi sklypo gilumoje, atokiau nuo pagrindinės gatvės, ant Kruojos upelio kranto. Į Kranto gatvę ir į upelį pastatas atgręžtas šiaurės fasadu. Dabar jis vientiso monumentalaus tūrio (pagrindinis tūris autentiškas, tik nėra buvusio dvišlaičio prieangio), dengtas aukštu dviejų pakopų keturšlaičiu šiferio stogu. Cokolis akmeninis, sienos suręstos iš sienojų, skaidomos vertikaliomis sąvaržomis ir apkaltos horizontaliai lentomis. Šiuo metu visi sinagogos fasadai aklini, langai apkalti lentomis, o interjeras sunaikintas. Apie buvusius fasadus ir interjerą galima spręsti tik iš likusių istorinių nuotraukų. Iš jų matyti, kad sinagogos langai buvo nedideli, aštuonių stiklų, užbaigti segmentinėmis sąramomis ir apjuosti lygiais lentų apvadais; tik apatinės jų prikaltės puoštos nesudėtingais riestinio ornamento drožiniais. Prie pagrindinio šoninio (šiaurryčių) fasado buvo pristatytas dvišlaitis uždaras prieangis.

Istorinėse nuotraukose liko užfiksuoti ir interjero fragmentai, kuriuose matyti sieninė tapyba bei pagrindiniai liturgijos objektai – aron kodešas ir bima. Labai puošnus buvo aron kodešas – trijų siaurėjančių tarpsnių, drožinėtas iš medžio ir dažytas. Pasakojama, kad altoriaus meistras buvo nevietinis, bemokslis ir labai neturtingas žydas; jis ilgai dirbo, valgydavo iš eilės pas miestelio žydus ir už darbą gavo menką atlyginimą[4]. Bima įrengta kaip atvira pavėsinė – aštuonkampio plano, aptverta ažūrine tvorele; kolonėles viršuje jungė drožinėti arkiniai frizai. Sienos ir lubų skliautas buvo gausiai dekoruoti. Puošybai naudoti egzotiški ir vietiniai floros bei faunos motyvai – elnias, liūtas, tigras, erelis, kupranugaris, leviatanas, įsikandęs savo uodegą, paukščiai, medžiai, gėlės. Žydų menui būdingi simboliai derinti su dekoro elementais, vaizduojančiais tradicinius lietuviškų sodybų augalus ir paukščius. Dominuoja primityvi tapyba ir šiuo metu sunku nustatyti, ar ji buvo autentiška, ar atsirado XIX a. pabaigoje; tik salę juosiantis frizas, puoštas klasicizmo stiliui būdingais dekoro elementais – meandro ornamentu ir „dantukais“.

Tuo metu, kai buvo statoma Pakruojo sinagoga, Lietuvoje plito klasicizmas, tačiau Pakruojo sinagogos formose dar galima aptikti baroko stiliaus apraiškų bei būdingų lietuvių etninės architektūros bruožų. Etninės architektūros pradas lėmė darnias sinagogos proporcijas, saikingą sienų apdailą bei langų dekoro elementus, primityvų interjero tapybos pobūdį. Baroko įtaką rodė aukštas dviejų pakopų stogas ir lenktos angų formos, o interjere – puošnių plastiškų formų aron kodešas, kurio kompozicijoje galima įžvelgti panašumų su barokinių bažnyčių altoriais. Išorėje ir interjere klasicizmo stilius taip pat paliko savo pėdsakus: nėra porinių langų, atsirado prieangis, o viduje – tapytas frizas, puoštas originaliais dekoro elementais.

Marija Rupeikienė