1969 metais Šilutėje iškilęs prekybos centras, anuomet įprastai vadintas universaline parduotuve, iliustruoja vieną svarbiausių sovietinės urbanizacijos principų – „pakopinę buitinio aptarnavimo sistemą“. Siekiant visuomeninių paslaugų efektyvumo bei racionalumo tuometės respublikos teritoriją planuota apstatyti tolygiai pasiskirsčiusių „aptarnavimo centrų“ ir panašių įstaigų tinklu. Tokie „totalios architektūros“ užmojai buvo neįmanomi be industrializuoto projektavimo proceso. Kartą sukūrus kultūros namų, ambulatorijos, vaikų darželio ar kokį kitą projektą, jis be skrupulų kartotas įvairiausiose kontekstuose, neatsižvelgiant nei į gamtinę, nei urbanistinę aplinką. Šilutės parduotuvė buvo planuota kaip vienas iš rajoninio lygio centrų.

Tuo metu sąjunginio projektavimo instituto Vilniaus filiale dirbęs architektas Algimantas Patalauskas tapo vienu iš ryškiausių šio funkcinio tipo pastatų projektuotojų. Lietuvoje pasklido jo sukurtas kartotinis universalinės parduotuvės projektas (pastatytas net aštuoniuose miestuose: Vilkaviškyje, Plungėje, Ukmergėje, Anykščiuose ir kt.). Surenkamųjų konstrukcijų iš gelžbetonio estetika pagrįsta Šilutės universalinė parduotuvė buvo šių darbų tęsinys. Nors pastarasis „prancūziškai-bulgariškai-rumuniškos išvaizdos“, anot M. ir M. Purvinų, būtų tikęs nebent kokiam nors pietų kurortui, vis dėlto architektūriniu požiūriu objektas gana įdomus, nes pateikia ištisą sovietinio modernizmo architektūrinės kalbos elementų paletę: V pavidalo kolonas, zigzaginį stogelį, kregždiško tipo stogą, didžiąsias vitrinas[1]. Tam tikrą šio projekto išskirtinimą tarp ano meto tipinio projektavimo objektų byloja ir tai, kad jis buvo eksponuotas tarptautinėje parodoje „Racio-69” Leipcige[2].

Vaidas Petrulis