Iki Antrojo pasaulinio karo Kaune buvo daugiau nei 20 įvairių sinagogų ir žydų maldos namų. Kai kurios sinagogos buvo apgriautos jau per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau dauguma sunaikintos per Antrąjį ir pokario metais. Iki šių dienų išliko tik septyni buvusių sinagogų pastatai ir viena veikianti sinagoga.
Choralinės sinagogos, vadintos „Ohel-Jaakov“, statybos leidimą gavo Kauno pirmosios gildijos pirklys Levinas Boruchovas Minkovskis. Literatūroje pasitaiko neteisingų Kauno choralinės sinagogos vardo ir paskirties interpretacijų. Ji vadinta „Otel Jakov“ (tarsi Jakov viešbutis) ir teigiama, kad choralinė – t. y. vyriausioji, pagrindinė[1]. „Choralinė“ reiškia, kad sinagoga yra su choru (apeigas lydi choro giedojimas), o sinagogos vardas „Ohel-Jaakov“ reiškia „Dievo palapinę“ – tai aliuzija į pačią pirmąją izraelitų šventovę, minimą Šventajame Rašte, Išėjimo knygoje. Šią palapinę, t. y. kilnojamą maldyklą (Mozės ir Dievo sandoros palapinę) izraelitai Dievo garbinimui pasidarė klajodami po Sinajaus dykumą. Ji buvo pastatyta iš akacijos medžio karkaso ir uždengta keturių rūšių dangalais (drobiniu, ožkavilniu, avikailio ir neperšlampamos odos). Stačiakampis planas buvo sudalytas į dvi patalpas. Didesnėje patalpoje (vadintoje „Šventoji vieta“) stovėjo smilkymo aukuras, o mažesnėje „Šventų švenčiausioje“ stovėjo Sandoros skrynia, kurioje buvo laikomos plokštės su dešimčia Dievo įsakymų. Pasibaigus klajonėms, karalius Dovydas (1010–970 m. pr. Kr.) maldyklą perkėlė į Jeruzalę. Čia karalius Saliamonas (970–937 m. pr. Kr.) pastatė nuolatinę Šventyklą Dievui garbinti. Šventykloje (kaip ir palapinėje) taip pat buvo dvi pagrindinės patalpos (Šventoji ir Šventų švenčiausioji, į kurią perkėlė Sandoros skrynią)[2].
Išliko choralinės sinagogos projektas (patvirtintas 1872 07 17), kuriame architekto pavardė nenurodyta (pastato statybos priežiūrą vykdė architektas von Mikvicas)[3]. Esama teiginių, kad ją galėjo suprojektuoti inžinierius Ustinas Golinevičius[4]. Projekte pateikti pirmojo ir antrojo aukštų planai ir pagrindinis bei šoninis (pietryčių) fasadai. Fasadus skaido piliastrai, tarp kurių įkomponuotos aukštos pusapskričių arkų nišos su triforiniais langais, apjuostais archivoltais su raktais; langai aukšti, be tarpaukštinių plokštumų, dalančių fasadus į du tarpsnius. Vėliau (tarpukariu) prie vakarinio kampo pristatyta dviaukštė laiptinė ir stačiakampiu priestatu apgaubta apsidė. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo nugriautas kupolas; 2001 m. kupolas atstatytas.
Choralinė sinagoga stovi šalia centrinės miesto dalies, sklype tarp Savanorių pr., E. Ožeškienės g. ir Jeruzalės skg., pagrindiniu fasadu atgręžta į pietvakarius. Ji sudėtinio tūrio, dviaukštė, su kupolu. Sinagoga sumūryta iš plytų, tinkuota, dengta trišlaičiu skardiniu stogu. Ji netaisyklingo plano, su šoniniu dviaukščiu priestatu ir siauresne penkiasiene apside. Plano pietvakarių pusėje yra atskirta siaura dviaukštė dalis; moterų galerijos juosia salę iš trijų pusių ir remiasi į stulpus. Statant sinagogą, pakeista langų kompozicija ir atsirado tarpaukštinė trauka. Pagrindinis fasadas skaidomas piliastrais, kurie prasideda nuo cokolio ir žemesniais piliastrėliais, į kuriuos remiasi antro aukšto arkinius langus juosiantys archivoltai su raktais. Pirmo aukšto angos stačiakampės; yra trejos medinės dvivėrės durys, puoštos reljefiniais drožiniais. Antro aukšto poriniai arkiniai langai įkomponuoti į plačias nišas. Abiejų aukštų langus skiria tarpaukštinės plokštumos su stačiakampėmis įdubomis; panašios palangių plokštumos, pagyvintos įdubomis, rėmina ir apatinius langus. Pagrindinio fasado vertikalią ašį akcentuoja aukštesnė už šoninius langus arkinė niša su poriniais choro langais. Fasadą vainikuoja virš karnizo kylantis aukštas stilizuotų formų frontonas su šoninėmis voliutomis ir kupolas su Dovydo žvaigžde; vidurinę frontono plokštumą skaido ir vizualiai jį paaukština niša, kurioje įkomponuota reljefinė Dovydo žvaigždė. Šoninį pietryčių fasadą skaidantys piliastrai remiasi į dvieilį frizą; pastogę juosia dviejų traukų karnizas. Langai, kaip ir pagrindiniame fasade, išdėstyti dviem aukštais ir remiasi į palangių traukas, pagyvintas įdubomis. Panašus ir šoninis šiaurės vakarų fasadas, tik jis su išsikišusiu dviaukščiu rizalitu. Salės vidurinę dalį pabrėžia iškilęs įstiklintas stoglangis su stilizuotais pusapskričiais frontonėliais galuose. Galinis šiaurės rytų fasadas su kiek žemesniu dvišlaičiu priestatu vidurinėje dalyje ir vainikuotas stilizuotu frontonu, su pusapskrite viršūne. Priestato priekinė plokštuma sumūryta iš raudonų plytų, netinkuota, o šoninėse dviem aukštais išdėstytos nišos arba stačiakampiai langai.
Sinagogos salės erdvė trinavė, suskaidyta keturiomis poromis kvadratinio skerspjūvio stulpų, į kuriuos remiasi atviros moterų galerijos, aptvertos aklinomis tvorelėmis su baliustrų imitacija. Navų sienas juosia profiliuoti karnizai, lubos sudalytos stačiakampiais kesonais, o centrinė dalis paaukštinta kupolu. Interjere dominuoja aron kodešas[5]. Jis medinis, įkomponuotas į gilią trisienę apsidę. Aron kodešą sudaro erdvus gaubtas, išlenktas pagal apsidės kontūrą ir dengtas ažūriniu kupolu, bei siaura „spinta“, uždengta kupoliuku ir panaši į koplytėlę. Aron kodešo kompozicijoje dominuoja puošnūs orderio elementai, stilizuoti augaliniai motyvai, įvairios arkinės angos. Bima[6] pastatyta vidurinėje salės dalyje, tačiau interjere nedominuoja. Tai paprasta aštuonkampė pakyla, aptverta ažūrine metalo tvorele. Interjero dekorui naudota melsva, balta ir ruda spalvinė gama, o langų vitražams – mėlyna, geltona, raudona spalvos ir skritulių bei šešiakampių žvaigždžių motyvas. Reformuota choralinė sinagoga – istorizmo laikotarpio, neobarokinių formų pastatas; jos plano forma artima katalikų bažnyčių planams.
Marija Rupeikienė
[1] Lukšionytė-Tolvaišienė, N. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU leidykla, 2001, p. 34.
[2] Rupeikienė, M. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla, 2003, p. 19–20.
[3] KAA, f. I-473, ap. 1, b. 4012, l. 2–3.
[4] Lukšionytė-Tolvaišienė, op. cit., p. 35.
[5] Rupeikienė, op. cit., p. 169. Aron kodešas (hebr. šventoji skrynia) – švenčiausia sinagogos ar žydų maldos namų vieta, kurioje laikomi Toros ritiniai.
[6] Ibid. Bima – katedra (graik. oratoriaus tribūna) – paaukštinta Šventojo Rašto skaitymo vieta.