Vilkija – savitas kalnų miestas, urbanistikos paminklas, kurio unikaliam pavidalui ir raidai per šimtmečius įtakos turėjo ne tik pakilimai ir nuosmukiai, administraciniai pertvarkymai ir geografinė padėtis, bet ir gamtinės sąlygos, o ypač – Nemuno upės vanduo. Šiandien miesto teises turinti Vilkija veikiau alsuoja tingiu provincijos ritmu, tačiau istorija apie vienos seniausių panemunės gyvenviečių reikšmę liudija ką kitą.

Vilkija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dabartinio miesto užuomazga derėtų sieti su valdovo dvaro įkūrimu. Jau Vytauto Didžiojo laikais Vilkijoje būta didžiojo kunigaikščio dvaro, apie tai mums liudija keletas Vytauto laiškų, rašytų Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, du iš jų – 1426 ir 1430 m. – rašyti „mūsų dvare, vadinamame Vilkija“. Vienur net patikslinama, kad Vilkijos dvaras yra „keturios mylios žemiau Kauno“. Tai dokumentai, kuriuose pirmą kartą, aiškiai ir neiškraipytai minimas Vilkijos vietovardis[1]. Manoma, kad dvaras buvo netoli Nemuno, tai nurodo ir vėlesnių laikų inventoriai.

Tikėtina, kad įsikūręs šalia svarbaus diplomatinio kelio, ėjusio nuo Vilniaus (arba Trakų), Vilkijos, Veliuonos, Ragainės kryptimi, XV a. dvaras vaidino nemenką vaidmenį, o Vytautui, palaikant ryšius su ordinu, teko dažnai jame būti. Dar viename, 1430 m. laiške, rašytame Trakuose, valdovas ordino magistrą kviečia į vainikavimosi iškilmes, laiške nurodomas kelionės maršrutas į Trakus, o Vilkijoje patariama pavalgyti[2].

Po Melno taikos galutinai nustačius vakarinę sieną su ordinu, vieta tampa itin palanki komunikaciniu bei ūkiniu požiūriu ir dvarui, ir gyvenvietei: Nemunu vyko intensyvi prekyba su Gdansku ir Karaliaučiumi, o šalia upės nuo seno ėjo svarbus sausumos kelias iš Kauno į Jurbarką ir pajūrį, ties Vilkija atsišakojęs į Ariogalą, Raseinius ir Kėdainius[3]. Iš dvaro buvo įsisavinama, prižiūrima ir eksploatuojama Vilkijos giria, plytėjusi abipus upės, o 1450 m. Vilkijoje pradėjo veikti pirmoji LDK muitinė prie Nemuno. 1450 ir 1452 m. Hanzos pirklių dokumentuose pažymima, kad šalia muitinės yra prekių sandėliai[4].

Skatinama palankių vystymosi aplinkybių, stelbdama kaimynines gyvenvietes, Vilkija augo. 1486 m. pirmą kartą paminėtas Vilkijos valsčius, miestelis tapo sujungtų Pernaravos, Paštuvos ir Gaižuvos valsčių centru, o 1513 m. mokesčių sąraše Vilkija įvardinama miesteliu[5]. Manoma, kad XVI a. Vilkijai suteiktos Magdeburginės savivaldos teisės. Tolesnę mieselio plėtotę ir XVI a. išaugusią jo reikšmę liudiją keletas iškalbingų faktų: Vilkija buvo vienas svarbiausių didžiojo kunigaikščio valsčių ir dvarų Žemaitijoje. 1528 m. jų nurodyti du – Vilkija ir Veliuona, nes žygiuose po Žemaitijos vėliava šio valsčiaus rinktinė žygiavo pirma. Žinoma, kad Vilkijos gyventojai aktyviai dalyvavo apgyvendinant Sūduvą, kūrėsi Virbalyje[6]. 1574 m. Henrikas Valua suteikė teisę žemaičių bajorams rinktis į pavieto seimelius ir leido tai daryti Žemaitijos administraciniu centru paskirtuose Raseiniuose, tačiau šiame mieste nesant tinkamų patalpų, seimeliai – 1571, 1580, 1581, 1584 m. – rinkosi Vilkijoje. 1579 m. čia veikė 40 sąlyginių karčemų ir užeigos namų[7].

XVII ir XVIII a. pažymėti karais ir negandomis, kurios neaplenkė ir Vilkijos. Tvano ir Šiaurės karo metu miestelį buvo užėmusi Švedijos kariuomenė. Spartų augimą pakeitė nuosmukis. Mažėjo gyventojų skaičius, siautėjo dažni gaisrai. Pagal 1738 m. inventorių, miestelis buvęs du kartus mažesnis, lyginant su 1596 m. ir beveik trečdaliu – palyginus su 1687 m.[8] Keitėsi ne tik gyventojų skaičius, bet ir sudėtis – miestelyje apsigyveno daugiau žydų. Po Šiaurės karo, sumažėjus vietinių gyventojų, žydai plūstelėjo į Lietuvos miestus ir miestelius, jų ypač pagausėjo Žemaitijos pakraščiuose[9]. Supirkinėdami žuvusiųjų ar išsibėgiojusių gyventojų sklypus žydai kūrėsi centre.

Miestelio atsikūrimą ir raidą taip pat trikdė ir dvaro valdytojų savivalė bei dažnas jų keitimasis, dėl to dar 1590 m. bruzdėjo valstiečiai[10]. Vilkijos laikytojais įvairiais laikotarpiais yra buvę Jonas Radvila, Aleksandras ir Jeronimas Chodkevičiai, Jonas Ilaika, Aleksandras Polubinskis, Jonušas Radvila, Kristupas Pacas, Zabielos, Tiškevičiai[11]. 1740–1744 m. J. Grothuzui bylinėjantis su A. Zabiela dėl Vilkijos seniūnijos, pastarasis pareiškė, kad dėl ankstesnio savininko priespaudos ir kontribucijų miestas negalėjo augti ir tapo „pustyne“[12]. Vyko nesutarimai ir tarp jurisdikų valdytojų.

1792 m. Ketverių metų seimas suteikė Vilkijai magdeburginių teisių „renovacinę“ privilegiją ir herbą. Tačiau Targovicos konfederatams seimo nutarimus miestų atžvilgiu panaikinus, šios teisės anuliuotos 1794 m.[13], todėl didesnės reikšmės negalėjo turėti. 1795 m. panaikinamas Vilkijos valsčius, kuriam iki tol priklausė terotorija abipus Nemuno, po padalijimų Nemunas tapo atskiras valstybes skiriančia siena.

Rusijos imperijos sudėtyje. Vilkijos seniūnija su miesteliu toliau priklausė Zabieloms. Nustojus galioti senosioms miestų ir miestelių savivaldos teisėms ir prekybinėms privilegijoms, gilėjo miestiečių priespauda. Iki 1830 m. duomenų apie Vilkijos prekybinę veiklą yra mažai, žinomi tik miestiečių prekybiniai sandėriai, kurie rodo, kad beveik visa Vilkijos ūkinė veikla buvo dvaro valdytojo rankose. Tik jam leidus, Vilkijoje galėjo įsikurti prekybininkai ir amatininkai[14]. Miestelis menko ir skurdo. 1829 m. Nemunu keliavusiam V. Sirokomlei Vilkija paliko tokį įspūdį: „Tikra tai menkystė, iš mandagumo miesteliu vadinama, turinti apie šimtą lūšnų; žmonės vadina ją Vilkija. Stovi prie Dubysos ir Nevėžio įtakos į Nemuną; priklauso grafui Henrikui Zabielai, kurio gražus dvaras matyti kairiajame Nemuno krašte, Lenkų Karalystėje.[15]

Skurdų miestelio veidą formavo ir Nemunas. Eksportui į užsienį Lietuvoje iškirtus didelius miškų plotus, gerokai padidėjo pavasariniai Nemuno potvyniai, labai sustiprėjo krantų erozija. Iki XIX a. vid. Nemuno vaga priartėjo prie miestelio, potvyniai ėmė grėsti Kauno-Jurbarko kelio pietų pusės sodyboms ir pastatams. Jos pradėtos tvirtinti stačių ąžuolinių rąstų, sujungtų geležinėmis sijomis, užtvarais. Mūrinė sinagoga sustiprinta stambiais kontraforsais. Taip įtvirtinta Vilkijos pakrantė sudarė savitą vaizdą, nebūdingą kitoms panemunės gyvenvietėms[16]. Tačiau net ir tai neapsaugodavo nuo upės griaunamosios jėgos. Šimtmetis mums paliko ir daugiau vaizdžių aprašymų: „Vilkija iš visų mažų panemunių miestelių labiausiai išsiskiria, nes atrodo kaip senų medinių namelių amfiteatras, nuožulnioje Nemuno atkrantėje...“.[17] XX a. pr. miestelį vaizdžiai fiksuoja Kauno gubernijos metraštis: „...čia Nemunas prisiartina prie purvino Vilkijos miestelio, paplaudamas skurdžias lūšnas, kurios pakibusios skardžiuose lyg ore...“.[18]

Tačiau upė ne tik griovė, bet ir maitino. Vienas pagrindinių vietos gyventojų verslų nuo seno buvo žvejyba. 1840 m. Vilkijoje įrengta pašto stotis, po 1863 m. sukilimo pagyvėjo prekyba Kauno-Jurbarko kelyje, Nemunu intensyviai plukdyti sieliai. Vilkija buvo sielininkų nakvynės ir sielių perrišimo punktas, joje buvo įrengta prieplauka garlaiviams sustoti[19]. 

XX a. pr. įvykę pokyčiai turėjo didelės reikšmės miestelio plano raidai. Dėl nepalankių gamtinių sąlygų ir juridinių suvaržymų jis ilgą laiką negalėjo plėstis, o tankiai užstatytą centrą dažnai niokodavo gaisrai. 1892 m. gaisras sunaikino senąją medinę bažnyčią, degė centrinė miestelio dalis. Užfiksavus gaisro padarinius, tuoj pat prašyta sudaryti miestelio planą. Jis buvo parengtas, tačiau iki šiol nėra aptiktas. Veikiausiai daugelis arba visi sudegę trobesiai atstatyti ant senų pamatų[20]. Pakito tik bažnyčios vieta, kurią nuspręsta statyti ant kalno.

Naujoji bažnyčia pastatyta pradėjus skirstyti 1908–1910 m. Vilkijos kaimą vienkiemiais. Ji ne tik pakeitė miestelio vaizdą, bet ir tapo pagrindu toliau plėstis jo teritorijai bei formuotis naujam planui. Iki tol Vilkija buvo išsidėsčiusi pašlaitėje ir šlaite, tarp gilių raguvų, kurios skaldė Nemuno krantą. Miestelis iš vakarų buvo apribotas dvaro, rytuose ir pietuose – raguvų ir stačių Nemuno šlaitų, o kalvos viršuje – kaimo žemės. Kaimo gyventojams pradėjus keltis į vienkiemius, miestelis ėmė plėstis į šiaurę ir „kopti aukštyn“. Šalia bažnyčios formavosi naujasis centras su turgaus aikšte, senoji aikštė apačioje, praradusi savo reikšmę, ilgainiui buvo užstatyta. Taip Vilkijos centras susiskaldė į dvi dalis: dauguma krautuvių ir smuklių liko apačioje, prie vis dar svarbiausio kelio ir Nemuno, o turgūs ir prekymečiai persikėlė į naująją aikštę kalne. Atsižvelgiant į Vilkijos ūkinės veiklos zoną, kuri tęsėsi daugiausia į šiaurę, rytus ir vakarus, turgums ši vieta buvo patogesnė[21].

Nepriklausomybės metais (1918–1940) Vilkija buvo valsčiaus centras. Nemažai gyventojų vertėsi žemės ūkiu, žvejyba, padieniais verslais, mažiau buvo prekybininkų ir amatininkų (dalis jų išsikėlė į didesnius miestus)[22]. Čia gyveno gausi žydų bendruomenė, turėjusi savo mokyklą ir sinagogą.

1926 m. išparceliavus Vilkijos dvarą, 22 ha nusavintų žemių skirta miesteliui išplėsti, vakarų pusėje, abipus plento į Jurbarką, buvo numatyti 33 sklypai sodybiniams namams, vidurinei ir pradžios mokykloms, naujai turgavietei. 1929 m. sklypai buvo išdalyti ir užstatomi. Tais pačiais metais baigtas ir Vilkijos kaimo skirstymas vienkiemiais, tačiau net ir po to dalis sodybų liko ankstesnėse vietose[23], šalia naujosios turgaus aikštės.

1929 m. pakeitus statybos įstatus ir leidus Lietuvos miestuose ir miesteliuose griauti blogos būklės bei vaizdo pastatus ar jų dalis, Vilkijoje nugriauta kelesdiašimt tokių objektų, daugiausia žemutinėje dalyje – senosios aikštės vietoje ir gretimose gatvėse[24]. 1934 m. buvo sudarytas Vilkijos tikrosios būklės planas, kuriame matome senąją turgaus aikštę visiškai užstatytą. Iki 1935 m. akmenimis išgrįstos miestelio pagrindinės gatvės, jose pakloti betono plytelių šaligatviai, sutvirtinta Kauno gatvės atkarpa panemunėje, siekiant sustabdyti toje vietoje grėsmingą mastą įgavusią šlaito eroziją[25].

Paskutiniais nepriklausomybės metais buvo imtasi ir stambesnių miestelio tvarkymo darbų, kuriuos paspartino ir čia įvykusios nelaimės. Dėl dažnų autoavarijų buvo imtasi tvarkyti stačią ir vingiuotą Kauno gatvę, kuri pakalnėje baigiasi stačiu posūkiu. Kaip teigė ano meto spauda: „Nukasamas ir Vilkijos kalnas, kuris dėl ten įvykusių dažnų autobusų katastrofų, jau spėjo gerokai pagarsėti“.[26] Iš nukasamo kalno žemių buvo formuojamas pylimas šalia esančioje raguvoje, ant kurio nutiestas miestelį iš pietų ir rytų juosiantis aplinkkelis.

Tuo tarpu pagrindinė miestelio dalis pradėta tvarkyti po 1938 m. centrą nusiaubusio didžiulio gaisro. Jis kilo senosios turgaus aikštės kvartale, be jokios tvarkos tankiai užstatytame mediniais namais. Sudegė 21 namas, be pastogės liko apie 120 žmonių, o nuostoliai sudarė apie pusę milijono litų[27]. Po gaisro ši miestelio dalis naujai perplanuota, atsirado mūro pastatų. Buvo atsižvelgta į avaringą Vydūno alėjos ir Kauno gatvių sankryžą, kurios status kampas, siekiant pagerinti matomumą, suapvalintas, pastatai prie sankryžos statyti lanku. Miestelio gyventojams reikalaujant, 1940 m. ruoštasi tvirtinti ir Nemuno krantus, tačiau iki konkrečių darbų neprieita[28]. Karo metais labiausiai nukentėjo apatinė Vilkijos dalis, beveik pusė pastatų sugriauta.

Sovietinės okupacijos metai. 1948 m. Vilkija tapo apskrities, o 1950 m. – rajono centru, jai suteiktos rajoninės reikšmės miesto teisės, sudariusios palankesnes augimo galimybes. Dar 1947 m. buvo parengtas miesto atstatymo generalinis planas, pradėtas realizuoti 1948 m.[29] Juo derintasi prie daugelio senųjų gatvių trasų, tuo tarpu su daugeliu medinių namų dėl blogos jų būklės nesiskaityta.

6–7 deš. pr. Vilkijos architektūrinės raidos pokyčiai nebuvo vienareikšmiai. Miesto panorama tapo blankesnė nugriovus mūrinę sinagogą panemunėje. Nemunas ir toliau ardė netvirtinamus krantus, todėl teko nugriauti ir daugiau pastatų pietinėje Kauno-Jurbarko kelio pusėje. Grėse pavojus likusioms sodyboms ir keliui, prie kurio vietomis griūvantis šlaitas buvo visai arti.

Viršutinėje terasoje buvo pastatyta tipinė 960 vietų, stambių gabaritų vidurinė mokykla, taip pat amatų mokykla, lopšelis darželis, sodybinių gyvenamųjų namų, keletas daugiabučių kvartalų. Šiauriniame miestelio pakraštyje nutiestas apvažiuojamasis Kauno-Čekiškės kelias. Tuo tarpu apatinėje terasoje ir šlaite atsirado buitinio aptarnavimo kombinatas, rajono vykdomojo komiteto pastatas, universalinė parduotuvė-restoranas ir ryšių skyrius, šie pastatai buvo prie senojo Kauno-Jurbarko kelio ar netoli jo, dėl to Vilkijos centras liko susiskaldęs. Svarbesnioji jo dalis buvo žemutinėje miestelio dalyje[30]. 1962 m. panaikinus Vilkijos rajoną, o administracines įstaigas likvidavus, dalis gyventojų išsikėlė, Vilkija nebedidėjo.

Vilkija šiandien – tai miesto teises turinti gyvenvietė, apylinkių seniūnijų centras. Pagrindiniai vietos gyventojų verslai yra žemės ir miškų ūkis, gyventojų aptarnavimas, prekyba, siuvimas, automobilių tachninė priežiūra. Būdingos provincijos gyvenvietei socialinės problemos – nedarbas ir emigracija.

Gyvybės miestui įkvepia 1990 m. seniausiame Vilkijos pastate įsikūręs A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus, rengiantis parodas, koncertus, plenerus, edukacines programas. Šeštadieniais miestelyje šurmuliuoja turgus, į kurį suvažiuoja apylinkių ūkininkai ir prekybininkai.

Prieš keletą metų pradėta gaivinti Nemuno pakrantė. Veikia paplūdimys, tinklinio aikštelė, valtinė, upės krantus jungia keltas. Neseniai įrengtos apžvalgos aikštelės, sutvarkytas miesto parkas, kurį puošia Kauno rajono medžio skulptorių darbai.

Įdomu ir tai, kad Vilkijoje tebėra išlikęs dvilypumas. Keliaujančius autobusu priverčia suklusti dvi autobusų stotelės: Aukštutinė ir Žemutinė Vilkija, o tarp vietos gyventojų išlikęs susiskirstymas į pakalnėje gyvenančius senbuvius ir ant kalno įsikūrusius „pribuišėlius“, atvykusius į Vilkiją per pastaruosius 10 metų.

Urbanistikos paminklas. 1969 m. Vilkija pripažinta vietinės reikšmės urbanistikos paminklu – tai vienas vertingiausių urbanistikos paveldo objektų, kurio unikaliam pavidalui per šimtmečius įtakos turėjo vietovės reljefas ir Nemuno upės vanduo.

Radialinis miesto planas susidarė jau XVI a. pr., po to, kai pagrindinių kelių į Veliuoną, Kauną ir Ariogalą sankryžoje atsirado turgaus aikštė. Tačiau dabartinę formą planas įgavo tik XX a. pr., kai prie bažnyčios, viršutinėje terasoje ėmė kurtis naujas centras, o senoji aikštė apačioje buvo užstatyta. Bažnyčia tapo pagrindiniu miesto ir apylinkių panoramos akcentu.

Paminklo teritorijoje saugomas pagrindinių ir šalutinių gatvių tinklas, aikštės planas, užstatymo pobūdis, miesto erdvinė kompozicija, panorama ir ryšys su gamtine aplinka. Miesto raidos aplinkybės ir gamtinės sąlygos lėmė, kad pagrindinių gatvių tinklas ir užstatymas laiko bėgyje mažai keitėsi. Tiksliai nežinoma ar Nemunui griaunant krantą ir stumiant miestelį į šlaitą, kito pagrindinių gatvių pirminė vieta panemunėje.

Seniausioji miesto dalis panemunėje yra sunaikinta upės vagai keičiant kryptį. Senos statybos pastatų beveik neliko ir dėl miestą dažnai niokojusių gaisrų, todėl Vilkija yra vertinga savo architektūros visuma.

Žilvinas Rinkšelis

[1] Makarevičius, A. Vilkija Vytauto laiškuose. Mokslas ir gyvenimas, 1988, Nr. 6.

[2] Ibid.

[3] Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. T. 3: Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. Kn. 2, 2007, p. 327.

[4] Ibid.

[5] Ibid.

[6] Ibid., p. 328.

[7] Ibid., p. 329.

[8] Ibid., p. 332.

[9] Ibid., p. 331.

[10] Ibid., p. 329.

[11] Puodžiukaitis, R. Vilkijai 200 metų. Tėviškės žinios, 1992, sausio 21, Nr. 7.

[12] Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Op. cit., p. 332.

[13] Ibid., p. 333.

[14] Miškinis, A. Vilkija. Iš Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. Vilnius, 1979, kn. 3, p. 78.

[15] Sirokomlė, V. Nemunas nuo versmių iki žiočių. Vilnius, 1991, p. 39-40.

[16] Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Op. cit., p. 339-340.

[17] Iš Z. Gliogerio 1899 m. kelionės Nemunu dienoraščio. Iš Panemunės istorija: archeologijos ir meno paminklai. Vilnius, 2006, p. 60.

[18] Makarevičius, A. 1905 metų revoliucijos atgarsiai Vilkijoje. Komunizmo vėliava, 1968, Nr. 103.

[19] Miškinis, A. Vilkija. Op. cit., p. 79.

[20] Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Op. cit., p. 340.

[21] Miškinis, A. Vilkija. Op. cit., p. 82.

[22] Ibid., p. 83.

[23] Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Op. cit., p. 345.

[24] Ibid., p. 346.

[25] Ibid., p. 348.

[26] Nukasamas Vilkijos kalnas. Lietuvos aidas, 1938, rugpjūčio 3, Nr. 345.

[27] Gaisras Vilkijoje padarė apie 500.000 Lt nuostolių. Lietuvos aidas, 1938, rugpjūčio 6, Nr. 351.

[28] Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Op. cit., p. 349.

[29] Miškinis, A. Vilkija. Op. cit., p. 87.

[30] Ibid., p. 88.