„Degučių metraštyje“ rašoma, kad iš Rusijos pabėgę sentikiai 1659 m. pradėjo kurtis Kuršo kunigaikštystėje[1]. Pirmieji sentikiai etnografinėje Lietuvos teritorijoje, rytinėje jos dalyje, apsigyveno XVII a. antroje pusėje, o nuo XVIII a. pradžios vyko masinė jų imigracija į LDK[2]. Atvykėliai turėjo laisvų žmonių statusą. Ypač šią imigraciją toleravo caro valdžia, nes tai stiprino krašto rusifikaciją.

Sentikių cerkvės įvaizdį formavo išskirtinis, gana uždaras sentikių bendruomenių gyvenimo būdas. Lietuvoje sentikiai nebuvo taip žiauriai persekiojami kaip Rusijoje, bet saugumo sumetimais jų bendruomenės (kitaip nei stačiatikių) dažniausiai kūrėsi atokesniuose kaimuose, sunkiau pasiekiamose vietose, tarp miškų.

Teigiama, kad pirmoji sentikių cerkvė pastatyta 1710 m. Rokiškio rajone, Girelėje (prie Kriaunų)[3]. Taip pat literatūroje esama nuorodų, kad 1710 m. pirmoji sentikių cerkvė atsirado Rokiškio rajono Puščios kaime (prie Kriaunų). Minima ta pati vietovė, tik vartojamas rusiškas pavadinimas. Cerkvė stovėjo Sartų ežero pusiasalyje, atokiau nuo gyvenviečių, todėl liko nepastebėta Rusijos valdininkų; vėliau, 1819 m., ši cerkvė perkelta į gretimą Bobriškio (Rokiškio r.) kaimą[4]. Anykščių rajone išliko dvi medinės cerkvės – Girelės ir Paežerių kaimuose.

Girelės cerkvė yra su varpinės bokštu ir žemesniu bokšteliu, kylančiu virš dvišlaičio stogo kraigo. Ji suręsta iš sienojų ir apkalta kelių krypčių lentomis; sienos (išskyrus pagrindinio fasado) skaidomos vertikaliomis sąvaržomis, dvišlaitis stogas dengtas skarda. Cerkvės planas stačiakampis, su vėliau pristatytu karkasiniu prieangiu. Plane skersine siena buvo atskirtas priesienis su dvejomis durimis – vyrams ir moterims. Pagrindinis fasadas su dvitarpsniu bokštu, tęsiančiu trikampio frontono plokštumą; apatinis bokšto tarpsnis kvadrato formos, viršutinis – aštuonkampis, dengtas kupolu su smailėjančia viršūne. Pagrindinio fasado durys ir langai su segmentinėmis sąramomis, o šoninių fasadų – stačiakampiai. Galinis rytų fasadas aklinas, su stačiakampiu langeliu trikampio frontono skyde. Virš kraigo kyla grakščių proporcijų aštuonkampis bokštelis su aguoniškuoju šalmu. Dekoro elementų beveik nėra – matyti tik siauros vėjalenčių lentelės, drožinėtos nesudėtingu geometriniu ornamentu. Cerkvės pagrindiniam fasadui santūraus puošnumo teikia įvairių krypčių lentelių apkala; bokštą pagyvina viršutinės lenkto kontūro prikaltės.

Viduje salę dengia medinis cilindrinis skliautas. Prie galinės rytų sienos įvairiame aukštyje pritvirtintos lentynos – ant jų būdavo dedamos ikonos.

Girelės cerkvės pagrindinis fasadas su varpinės bokštu panašus į katalikų bažnyčių. Pastato paskirtį išduoda sakralinis sentikių simbolis – aštuongaliai kryžiai, puošiantys dvivėres duris.

Marija Rupeikienė