1987 m. užbaigtas Vilniaus Šeškinės gyvenamojo rajono visuomeninis centras, anuomet įvertintas TSRS Ministrų Tarybos premija, tebėra gan svarbi ir gyvybinga rajono dalis. Neaukštais raudonų plytų pastatais užstatytas kvartalas, savo struktūra kiek primenantis istorinio senamiesčio erdves, dabar vertinamas kaip visiška šiuolaikinių dengtų prekybos centrų priešingybė[1], nors jis ir spėjo patirti nemažai šiuolaikiško planavimo intervencijų. Panašiai galima traktuoti ir buvusio kino teatro konversiją į LNK televizijos administracinį bei studijų pastatą vakarinėje visuomeninio centro dalyje.

Konversijos pagrindas – pagal R. Paleko projektą 2004-aisiais iškilęs televizijos administracinis korpusas, šešių aukštų raudonas vertikalus tūris, pasižymintis postmodernizmui būdinga dviejų kodų architektūros percepcija. Nors galima pastebėti, kad maždaug nuo 2000 m. postmoderni mintis Lietuvos architektūroje aiškiai silpsta, vis labiau grįžtama prie racionalios, minimalizmo principais kuriamos architektūros, LNK pastatas vis dar atstovauja komunikacija su visuomene grįstai architektūros epochai. Tiesa, derėtų atkreipti dėmesį, kad itin savotiškas lietuviškasis postmodernizmas dažniausiai buvo paremtas istorinių architektūros detalių pastišu ar apropriacija. Tačiau LNK administracinis korpusas atstovauja Lietuvoje retai postmodernizmo stilistikai, kai komunikuojama pasitelkiant spalvą ir tiesiogiai su pastato turiniu susijusią formą. Priestato raudona spalva yra kur kas ryškesnė ir intensyvesnė nei viso kvartalo koloritas, todėl statinys sukelia nelyginant C. Pelli Pacific Design Center Los Andžele spalvinės komunikacijos efektą. Antra vertus, pastato tūrinėje erdvinėje kompozicijoje pastebimos aliuzijos į televizoriaus ekraną – o tai jau tiesioginės komunikacijos aspektas, interpretuojantis TV kompanijos veiklos pobūdį.

Kad ir kaip ten būtų, tačiau LNK televizijos studijų pastatas Šeškinės rajono aplinkoje praranda nemažai komunikacinio potencialo, nes yra ganėtinai prastai matomas tiek nuo Šeškinės, tiek ir nuo Ukmergės gatvių. Ryškiai raudona vertikalė ne itin gerai apžvelgiama ir iš vidinių kvartalo takų, jos matomumą bei architektūrinę reikšmę riboja panašiu metu pastatyti daugiabučiai aukštybiniai namai. Ir vis dėlto televizijos studijoms pritaikytas kino teatro pastatas išsaugo originalius architektės G. Dindienės sprendinius bei naująjį korpusą harmoningai integruoja į sovietmečio epochos kvartalą.

Šeškinės rajono visuomeninis centras morfostruktūros požiūriu vertintinas kaip turintis postmodernizmo bruožų. LNK administracinio korpuso architektūra turiningai papildo pradinį kvartalo autorių sumanymą ir jam suteikia gana nuosaikų, tačiau kartu išskirtinį Lietuvos kontekste postmodernios architektūros turinį.

Kastytis Rudokas