Pirmoji laikina cerkvė Druskininkuose buvo pastatyta 1857 m.; jai įrangą atgabenta iš Gardino Sofijos soboro[1]. Naujos cerkvės statybai 10 000 rublių paaukojo Gardino gubernatoriaus pavaduotojas Jakovas Rožnovas; vidaus įrangai 600 rublių skyrė Vilniaus generalgubernatoriaus fondas. Statyba pagal karo inžinieriaus majoro Maruničiaus sumanytą projektą pradėta 1861 m.; Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė pašventinta 1865 m. birželio 29 d.[2]
Trijų tarpsnių medinį drožinėtą ikonostasą atvežė iš Maskvos; ikonas tapė taip pat Maskvos meistrai. Siekiant įamžinti cerkvės statytoją Jakovą Rožnovą ir jo žmoną Varvarą, ikonostaso šonuose patalpino jų globėjų – šv. Apaštalo Jakovo ir didžiosios kankinės Varvaros šventus atvaizdus.
Cerkvė pastatyta Druskininkų vakarinėje dalyje, rombo formos aikštės centre, tarp Liepų, T. Kosčiuškos, Šv. Jokūbo ir Vasario 16-osios gatvių, pagrindiniu fasadu atgręžta į vakarus. Tokia pastatymo situacija būdinga stačiatikių cerkvėms – stengiamasi, kad visi jų fasadai būtų gerai apžvelgiami iš visų pusių.
Cerkvė sudėtinio tūrio, su šešiais kupolais. Jos sienos suręstos iš sienojų ir apkaltos horizontaliai lentomis. Planas kryžiaus formos, su trimis portalais ir stačiakampe apsidine dalimi. Pagrindinis fasadas simetriškas, su išsikišusiu priekin prieangiu ir viršuje kylančiu dvitarpsniu aštuonkampiu bokštu, dengtu šėtriniu stogu; fasado šonuose kyla žemesni bokšteliai, dengti svogūniniais šalmais.
Fasado kampus žymi stilizuoti piliastrai su įrėžomis, prieangį vainikuoja trikampis frontonas. Portalą rėmina šoniniai apvadai, imituojantys piliastrus ir sandrikas su stilizuotomis voliutomis; virš portalo yra įkomponuotas porinis horizontalus langas. Dvivėrės durys dekoruotos reljefiniu kryžiumi; virš durų, ant apvado yra data – 1865. Prieangio šonines patalpas apšviečia siauri ir aukšti langai, užbaigti trikampėmis viršūnėmis; apatinė langų dalis puošta riestiniais drožinėtais apvadais su įrėžomis ir voliutų imitacija.
Šoniniai šiaurės ir pietų fasadai vienodi, su išsikišusiais priekin prieangiais; jų formos, durys ir dekoro elementai analogiški kaip pagrindinio fasado. Fasadų vidurinėje dalyje kyla aukštas bokštas, dengtas svogūniniu kupolu, o šonuose – žemesni bokšteliai. Apsidės fasadas simetriškas, su dviem langais, kurie aprėminti tokiais pat apvadais kaip ir kitų fasadų langai. Cerkvės viršų juosia frizas su modiljonų imitacija.
Viduje dominuoja salės erdvė, dengta aštuonbriauniu kupolu. Sienas ir jų kampus rėmina stilizuoti piliastrai. Prie rytų sienos pastatytas puošnus ikonostasas, kurį nuo salės skiria pakyla su dviem laipteliais ir užapvalinta vidurine dalimi. Už ikonostaso palikta erdvi stačiakampė šventiko patalpa, joje stovi altorius. Interjeras buvo neseniai atnaujintas, sienos padengtos gobelenu; grindys – lentų.
Druskininkų stačiatikių medinė cerkvė – profesionalios architektūros pavyzdys, statyta remiantis mūrinių cerkvių pavyzdžiu. Jos formose ryškūs Rusijos cerkvių bruožai bei romantizmo ir istorizmo laikotarpiams būdingos detalės.
Šalia cerkvės stačiatikių brolijos name veikė 1890 m. Druskininkuose įsteigta moterų parapinė mokykla. Vasarą pagal brolijos įstatus mokykla naudota kaip prieglauda ir ligoninė visų krikščioniškų tikėjimų asmenims, o rudenį jos patalpas užimdavo moksleivės. 1895 m. cerkvės parapinėje mokykloje buvo 30 mokinių – 19 stačiatikių ir 11 katalikų[3].
Marija Rupeikienė