Pagal 1960 m. parengtą Vilniaus miesto bendrąjį (tada – generalinį) planą dabartinė teritorija, vadinama naujuoju miesto centru, turėjo būti užstatyta gyvenamaisiais tipinės statybos stambiaplokščiais namais. Tiesa, tiek iš vėliesnės sovietmečio[1], tiek iš dabarties perspektyvos matyti, kad įgyvendintas tuometis planas būtų skaudžiai atsiliepęs Lietuvos sostinės urbanistinei struktūrai ir miesto ekonominiam potencialui. Dabar ši polifunkciškumu pasižyminti teritorija yra vienas iš svarbiausių Lietuvos verslo ir prekybos rajonų, tačiau šiuolaikinės jo koncepcijos ištakos siekia dar sovietmetį.

1965 m. parengtame projekte „Lietuvos“ viešbučio pastatas numatytas kaip svarbiausia naujojo visuomeninio centro dešiniajame Neries krante dominantė. Statyba užsitęsė labai ilgai, ji truko iki pat 1983 m., nes nebuvo parengtas vieningas bendrasis teritorijos užstatymo planas – kai kurie teritorijos objektai buvo statomi vis dar besiaiškinant jo koncepciją. Antra vertus, ne mažiau svarbi ir kita aplinkybė – koordinacijos stygius tarp statybos užsakovų[2]. Tačiau bene kurioziškiausias, vien su „Lietuvos“ viešbučio pastatu susijęs kliuvinys paskelbtas jau gerokai po to, kai projektas buvo įgyvendintas – 1988 m. „Literatūros ir meno“ laikraštyje vienas iš projekto autorių teigia: „Prisimenu, kai prasidėjo apdaila „Lietuvos“ viešbutyje, gaisrininkai uždraudė jai naudoti medį. Vėl atsidūrėme plyname lauke, teko keisti visą interjero sumanymą. Gerai, kad prieš akis jau turėjom Akademinio dramos teatro apdailos plyteles, pagal šią idėją padarėm iš naujo visą viešbučio interjerą.“[3]

Pastato architektūra atspindi modernizmui būdingus projektavimo kanonus, kaip antai itin pabrėžtiną vertikalaus ir horizontalaus tūrių kontrastą. Panašią, netgi identišką tūrio ir erdvės kompoziciją matome ir kituose Lietuvos miestuose (Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose ar Marijampolėje) 8 dešimtmetyje pastatytuose bokštiniuose viešbučiuose. Kad ir kaip ten būtų, dėl savo reprezentacinio išskirtinumo „Lietuvos“ viešbutis šiame kontekste pasižymi grakščia dailių proporcijų vertikale ir įdomia fasado metrika, suteikiančia pastatui savitos ekspresijos, taip pat, be jokios abejonės, ir savo masteliu.

Maždaug nuo 2000 m. labai suintensyvėjus naujojo miesto centro plėtrai, „Lietuvos“ viešbučio pastatas nebeišlaikė modernizmo principais paremtame planavime jam numatytos pozicijos, kai teritorija komponuota išryškinant vieną vertikalųjį akcentą (panašiai 7 dešimtmetyje buvo planuojama ir Minsko centrinė dalis). Dabar šis 85 metrų aukščio pastatas iš dominantės tapo architektūrinės kalvos dedamąja, kurios konceptuali forma yra skraistė. Pastato reikšmė dešiniojo Neries kranto užstatymo kompozicijoje numenko, bet, antra vertus, dėl išlikusios savo laikotarpį reprezentuojančios estetikos jis deramai papildo Konstitucijos pr. rajono architektūrinį koloritą. „Lietuvos“ viešbutis istoriškai vertintinas kaip pirmasis bandymas formuoti aukštybinę Vilniaus miesto centro ateitį.

Kastytis Rudokas