Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolyno kompleksas (Išlikęs, k.k.v.r. 764) (0)
Adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Šv. Mykolo g. 9 / Maironio g. 11
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Giovanni Battista Gisleni, Zigmuntas Hendelis, Vaclovas Michnevičius
Stiliai: Barokas, Gotika, Renesansas
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Vilnius
Laikotarpis: LDK
Architektūros šakos: Architektūra, Statinių kompleksas, Vienuolynas, Statinys, Sakraliniai, Bažnyčia
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 26
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

1599 m. LDK kanclerio, Vilniaus vaivados Leono Sapiegos (1557–1633) funduota Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Vilniuje yra vienanavė, stačiakampio plano, be įprastos penkiasienės presbiterijos. Prie šiaurinės šventovės sienos yra zakristija, prie pietų pusės glaudžiasi vienuolynas. Kiemą nuo gatvės skiria aukšta mūro siena su varpine-vartais. Iki mūsų dienų šioje šventovėje išliko ne tik natūralaus marmuro Sapiegų šeimos antkapiniai paminklai (L. Sapiegai, jo sūnums Kristupui ir Stanislovui bei marčiai Teodorai Kristinai), bet ir kripta su giminės palaikais[1]. 1633–1636 m. laikotarpiu sukurtas L. Sapiegos ir jo žmonų paminklas yra didžiausias (5x10m) ir vienintelis grupinis antkapinis paminklas Lietuvoje[2]. Tai didžiulis daugiafigūris (19 vnt.) vėlyvojo renesanso su baroko bruožų turintis trijų tarpsnių architektūrinis statinys. L. Sapiegos antkapinė plokštė priskiriama Krokuvoje dirbusio Sebasijono Sale autorystei[3]. Prie tos pačios pietinės sienos yra Teodoros Kristinos, mirusios 1662 m., paminklas. Jį sukūrė Jono Kazimiero dvare dirbę skulptorius Giovanni Francesco Rossi (†1677) ir archit. Giovanni Battista Gisleni (1600–1672)[4]. Zakristijos portalą rėmina vienintelis portalinis paminklas Lietuvoje, skirtas Jonui Stanislovui (†1635). Konstantino Tenkalos autorystei[5] priskiriama Kristupo (†1631) epitafija, buvusi virš bažnyčią su vienuolyno koridoriumi jungusių durų, yra iškelta į vienuolyno laiptų aikštelę[6].

Bernardinių observančių vienuolyno statyba užbaigta 1606 m.[7]. Vienuolyno namai, prisiglaudę prie pietinės bažnyčios sienos, supa uždarą taisyklingo plano (23x20 m) kiemą. Pirmame aukšte aplink kiemą visus korpusus juosia procesijoms ir pasivaikščiojimams skirtas erdvus koridorius. Pirmame aukšte buvo bendro naudojimo patalpos: lobynas, archyvas, infirmarija. Koridoriaus sienose įmūrytos spintelės, slaptavietės. Antrame aukšte abipus koridoriaus išdėstytos vienuolių celės ir auklėtinių miegamieji.

Abipus dabartinės Maironio gatvės susiformavusį uždarą moterų ir vyrų bernardinų vienuolynų ansamblį, apsuptą pagalbinių pastatų ir žaliųjų plotų, skyrė siaura Bernardinų gatvelė.

1886 m. buvo uždarytas vienuolynas, o  1888-aisiais ir Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. 1903 m. bažnyčia grąžinta Sapiegų šeimai be teisės naudoti viešoms pamaldoms. Zigmuntui Hendeliui (1862–1929) vadovaujant, iki 1912 m. bažnyčia restauruota ir atšventinta[8]. 1929–1933 m. sutvarkytas Sapiegų šeimos laidojimo rūsys, sumūryta kripta Leono Sapiegos karstui[9]. 1948 m. Šv. Mykolo bažnyčia nacionalizuota[10], 1950 – nusiaubta[11], o  1951 m. balandžio 21 d. priimtas sprendimas išmontuoti stiuko altorius[12]. 1972–2005 m. čia veikė Architektūros muziejus

1984–1987 m. pastatas buvo restauruotas[13], atlikti istoriniai-menotyriniai[14],  architektūriniai[15], tapybos, marmuro ir lipdybos tyrimai. Per restauraciją granito trinkelėmis išgrįstas bažnyčios kiemas, naujai nutinkuoti fasadai. Šventovės viduje sudėtos naujos mozaikinio betono su marmuro intarpais grindys. Nuo antkapinių paminklų marmuro nuvalyta epoksidinė derva, kuria paminklai buvo padengti po 1964 m. gaisro. Visur, kur buvo įmanoma, atstatytos piliastrų ir kolonų kapitelių išdaužos, restauruoti vitražai presbiterijos languose. Panaikinus Architektūros muziejų (2006 03 20)[16], ansamblis naujai restauruotas,  2009 m. spalio 10 d. jame duris atvėrė Bažnytinio paveldo muziejus. Ekspozicijos projektą parengė architektė iš Kelno Ingrid Bussenius.

Morta Baužienė



[1] Žilevičius, L. Sapiegų šeimos narių ir kitų žymesnių žmonių palaidojimai buv. Mykolo bažnyčioje. Istorinė apybraiža. T 1., 1975, KPCA, f. 5, ap. 1, b. 657.

[2] Matušakaitė, M. Išėjusiems atminti. Laidosena ir kapų ženklinimas LDK. Vilnius: VDA leidykla, 2009, p. 145–161.

[3] Ibid., p. 160–161.

[4] Mariusz Karpowicz, Giovanni Battista Gisleni i Francesco de’ Rossi. Z dziejów współpracy architekta i rzežbiarza. In: Kwartalnik architektury i urbanistyki, XXXVI. Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1991, z. 1, p. 12–15.

[5] Matušakaitė, op. cit., p. 179.

[6] Baužienė, M. Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje. Vilnius: Savastis, 2004, p. 23.

[7] Kasperavičienė, A. Mykolo Arkangelo bažnyčia ir vienuolynas. Istoriniai-menotyriniai tyrimai, t. 1., 1989, KPCA, f. 5, ap. 1, b. 3602.

[8] Žilevičius, L. Buv. Mykolo bažnyčia. Istorinai šaltiniai. T 2., 1975, KPCA, f. 5, ap. 1, b. 658.

[9] Juliusz Kłoss. Wilno. Przewodnik krojoznawczy. Wilno, 1937, p. 142.

[10] Dokumentų byla apie Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčią (Švietimo g. 13). KPCA, f. 5, ap. 1, b. 436, l. 52.

[11] Dokumentų byla apie Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčią (Švietimo g. 13). KPCA, f. 5, ap. 1, b. 436, l. 91–92.

[12] Dokumentų byla apie Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčią (Švietimo g. 13). KPCA, f. 5, ap. 1, b. 436, l. 101–102.

[13] Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios 1984–1987 metų konservavimo-restauravimo dokumentai. KPCA, f. 40, ap. 1, b. 750.

[14] Kasperavičienė, op. cit.

[15] Zilinskas, R. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios architektūriniai tyrimai. 1989, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 6440; Šimelionis, S. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios architektūriniai tyrimai. 1992, VAA, f. 2, 656–34.

[16] Baužienė, M. Pasivaikščiojimas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012, p. 101.