Turtingo ūkininko sodybą sudaro šeši pastatai. Visi pastatai grupuoti apie stačiakampį kiemą, tik klojimas pastatytas gerokai atokiau, sklypo gale. Priešais gyvenamąjį namą pastatytas svirnas. Erdvė tarp šių pastatų sudaro gerąjį kiemą, kuriame stovi kryžius. Ūkiniai pastatai statyti atokiau gyvenamojo namo. Daržovėms laikyti iškastas specialus rūsys. Gyvenamąjį namą ir svirną juosia sodas, o tolimesniuose kiemo pakraščiuose sodinti kiti medžiai. Sodybų apželdinimas buvo itin svarbus jos gyventojams.
Gyvenamasis namas (troba) statytas apie 1900 m. Namas suręstas ant akmeninių pamatų, sienos rąstų, vertikaliai apkaltos lentomis. Namo stogas pusvalminis, dengtas šiaudais (tik galai dengti gontais). Gegnių atramos tipiškos šiam kraštui konstrukcijos – gegnės remiasi ne tiesiai į viršutinį vainiką, bet ant pagegninio, gulinčio virš iškištų į lauką perdengimo sijų galų. Namas skoningai dekoruotas: apatinė pastato sienojų dalis iki langų puošta vertikaliai apkaltomis lentomis, kurių pasikartojantys pjaustiniai sudaro dekoratyvų ornamentą. Apatinė sienojų dalis labiau paveikiama drėgmės, greičiau pūdavo, todėl apkalimai naudoti ne tiek dėl puošnumo, kiek siekiant apsaugoti sienas nuo išorės poveikio. Stogo vėjalentės labai plačios, puoštos išpjaustytais ornamentais. Namo skliautas suskaidytas į kelias dalis, puoštas skirtingomis kryptimis sukaltomis lentelėmis. Tokia skliauto puošyba būdingesnė namams su dvišlaičiais, o ne pusvalminiais stogais. Langai papuošti santūriais trikampio frontonėlio formos antlangiais, tokios pat formos karnizas puošia ir duris. Langinės įsprūdinės konstrukcijos, dažytos baltai (kaip ir langų rėmai bei durys).
Name aštuonios patalpos, planas būdingas Žemaitijai. Į vidų patenkama per prieangį. Pirmoji patalpa – prieangis (čia vadinamas „butuks“), iš jo patenkama į abu namo galus. Viename namo gale yra geroji troba ir „alkierius“ su „kuknia“, kitame – mažoji troba ir kuknia. Per vidurį namo išmūrytas tradicinis žemaitiškas kaminas – virenė, už jos – ūkinė priemenė („sienuks“) su išėjimu į lauką. 1951 m. kaminas kaip virenė jau nebuvo naudojamas, naudota duonkepė krosnis. Kamine, „kuknioje“ prie mažosios trobos ir „sienuke“ tuo metu buvo plūkto molio asla, kitose patalpose – lentų grindys.
Sodybos svirnas (čia vadintas klėtimi) paprastas, trijų patalpų, su priesvirniu. Trejos durys veda į skirtingas patalpas: drabužinę, grūdinę ir mėsinę. Svirnas, kaip ir namas, puoštas panašia apkala. 1951 m. sodyba priklausė Antanui Gęstautui.
Eligijus Juvencijus Morkūnas