Rezultatai pagal užklausą: Laikotarpis - LDK
Vilniaus Užupio bernardinių vienuolyno namai (Išlikęs, k.k.v.r. 1079) (0)
Adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Malūnų g. 3
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Karolis Šildhauzas
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Vilnius
Laikotarpis: LDK
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Gyvenamieji, Vienuolynas
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 11
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Buvęs bernardinių-tretininkių vienuolynas Užupyje yra seniausias moterų vienuolynas Vilniuje. Vienuolynui pradžią padarė 1495 m. Petro Radvilos sesuo Barbora ir Darata Olechnavičiūtė, „apsisprendusios gyventi pagal šventojo Pranciškaus regulą savo namuose Užupyje“[1]. 1541 m. LDK Žygimantas Senasis patvirtino Užupio bernardinių valdą, kurioje tuo metu buvo keletas namų. XVII a. I pusėje vienuolyne gyveno 40 seserų[2]. Tretininkių vienuolynui namus dovanodavo ar testamentu paskirdavo daugiausia Užupio priemiesčio gyventojai. Tris šimtus metų šis vienuolynas neturėjo bendro pastato. Vieni dovanoti namai sunykdavo, su mediniu namu (kraičiu) įstodavo kitos pagyvenusios moterys, dažniausiai našlės. Pagrindinis tretininkių regulos principas buvo malda ir savo darbu pelnyta duona.

Vienuolyno nameliuose seserys turėdavo nuomojamų kambarių. Jos auklėjo neturtingas mergaites, mokė rašto, skaityti, rankdarbių, slaugė ligonius, siuvo, siuvinėjo ir prižiūrėjo bažnytinius rūbus. Vienuolės savo bažnyčios neturėjo. Jos melsdavosi kitoje Vilnios pusėje buvusioje Bernardinų bažnyčioje. Į joms skirtą patalpą virš centrinio įėjimo į bažnyčią vienuolės patekdavo dengta galerija.

1794 m. visi mediniai bernardinių-tretininkių vienuolyno pastatai, kurių tada buvo net 15[3], sudegė. Po gaisro išliko tik mūrinė vienuolyno oficina, kuri buvo pastatyta ne vėliau kaip XVIII a. viduryje[4]. Iki 1808 m. vienuolės iš savo santaupų ir su bernardinų vienuolyno pagalba pasistatė mūrinius vienuolyno namus[5] bei mūrinę į Bernardinų bažnyčią vedančią galeriją[6]. Pagrindinis vienuolyno namas yra dviejų aukštų, net 132 metrų ilgio. Gatvės fasadas, nors ir skaidomas retai išdėstytų langų, atrodo gana niūriai, o kiemo fasadą pagyvina ištisinė antro aukšto galerija. Vienuolyne buvo 25 celės[7], kai kurios iš jų su virtuvėlėmis. Abipus ilgą namą į dvi dalis skaidančių vartų pirmame aukšte buvo po pasimatymų kambarį – parlatoriumą. Patalpą į dvi dalis (vienuolės ir lankytojo) skyrė geležinės grotos. Beveik statmenai ilgajam pastatui kieme stovinčios oficinos pirmame aukšte buvo vienuolyno valgomasis ir keturi kambariai. Visi oficinos antro aukšto kambariai buvo nuomojami.

1812 m. naujuose pastatuose įrengta karo ligoninė. Po karo, per kurį medinės namų dalys – laiptai, langai, durys, grindys – buvo sukūrentos, visi pastatai buvo remontuojami. 1845 m. patvinusi Vilnia apgriovė dalį ilgojo namo ir mūrinę galeriją[8]. 1864 m. rusų valdžia vienuolyną uždarė, pastatus laikinai pavertė kareivinėmis. 1876–1914 m. vienuolyno namus valdė stačiatikių Šv. Dvasios brolija[9]. Po Pirmojo pasaulinio karo vienuolyno namuose įrengti butai valdininkams[10]. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje oficina restauruota, atkurtos autentiškos angos, patalpų struktūra ir barokiniai išorės elementai[11]. Pastate įsikūrė Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedra ir skulptorių studijos.

Morta Baužienė



[1] Vaišvilaitė, I. Moterys vienuolės XVII a. Lietuvoje. In Istorinė tikrovė ir iliuzija: Lietuvos dvasinės kultūros tyrimai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, p. 71.

[2] Ten pat.

[3] Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. T. 1: Vilnius. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 366.

[4] Grabusovas, V. Bernardinių vienuolyno oficinos Vilniuje, Malūnų g. 3, architektūriniai tyrimai, VAA, f. 2 49-265, l. 3.

[5] Lietuvos architektūros istorija. T. 2: Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 326.

[6] 1808 m. Vilniaus miesto esamos būklės planas.

[7] Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. T. 1: Vilnius. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 366.

[8] Kirkoras, A. H. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 1991, p. 91.

[9] Baliulis, A. Buvęs vienuolynas Vilniuje, Malūnų g. 3, KPCA, f. 5, ap. 1, b. 907, l. 111.

[10] Juškevičius, A; Maceika, J. Vilnius ir jo apylinkės, Vilnius: Mintis, 1991, p. 103.

[11] VDA skulptūros katedra Vilniuje, Malūnų g. 3, VAA, f. 2 1536-1.