Dabar tris numerius (Aušros Vartų g. 6, 8, 10) turinti valda ilgus amžius priklausė stačiatikių Šv. Dvasios vienuolynui. Prie Šv. Dvasios cerkvės veikusi stačiatikių Šv. Elenos ir Šv. Konstantino kongregacija buvo įsikūrusi dabartinio „Europos“ viešbučio vietoje stovėjusiame pastate. Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais naujai suplanuotose miesto teritorijose buvo statoma gana daug rezidencinių nuomojamų namų. Vienas kitas jų įsiterpė ir senamiestyje. Tuo laiku architektūroje vyravo istorizmas – atsigręžimas į praeities stilius. 1880 m. Šv. Dvasios vienuolynui priklausiusį namą (Aušros Vartų g. 6) perstatė archit. Vincentas Gorskis (1848–po 1901). Jis buvo suprojektavęs neorenesansinių formų fasadą, kuriame vyravo pirmojo aukšto vitrininiai langai, sudaryti iš bendrais apvadais sujungtų trijų segmentų[1]. Miesto architektui Ivanui Levickiui (1830–?) dėl techninių nesklandumų nesutikus vizuoti šio projekto[2], statyba užsitęsė. Namas įgijo pompastišką neobizantinį fasadą, kuris šioje senamiesčio vietoje atrodo tarsi iš kažkur kitur atklydęs.

Naujai įrengtą dviejų aukštų namą (trečias aukštas užstatytas vėliau) vienuolynas visą išnuomodavo. XIX a. pab.–XX a. pr. namo pirmo aukšto patalpas nuomojo įvairūs bankai. 1865 m. Vilniuje buvo įsteigtas Rusijos valstybinio banko skyrius. Kurį laiką skyrius buvo įsikūręs mūsų aptariamame name. XIX–XX a. sankirtoje name trumpai veikė Orlovo komercinio banko skyrius, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą – Jungtinio banko skyrius[3].

Kai 1970–1974 m. buvo tiriami ir restauruojami būsimo „Medininkų“ restorano namai, neobizantinis pastatas nelaikytas paminkline namo dalimi. Namo trečiame aukšte buvo Maskvos spaudos naujienų agentūros (Agenstvo pečiati novosti, APN) patalpos[4]. Atkūrus istorinį „Medininkų“ fasadą, daugelis bjaurėjosi šalia jo stovinčiu neobizantiniu pastatu, primenančiu Rusijos imperijos Lietuvai primestas meno sroves. Pastatas priminė carizmo laikus ir kėlė neigiamas emocijas. Labai daug nuomonių buvo pareikšta  XX a. 9-ame dešimtmetyje, kai daug kalbėta apie paminklus, jų vertę ir išsaugojimą. Neobizantinis namas buvo kaltinamas bjaurumu, gatvės meninio vaizdo gadinimu, griozdiškomis proporcijomis.

Tuo laiku dar menkai tyrinėtą XIX a. II pusės architektūrą gynė architektūros istorikas Vytautas Jurkštas. Jis įrodinėjo, kad namas pasižymi vieninga ir išbaigta kompozicija, mastelio, formų ir detalių meniniu išraiškingumu. O „bjauri“ ši architektūra atrodanti todėl, kad šioje Vilniaus dalyje savo formomis labai išsiskiria iš aplinkos. „Medininkų“ restorano kontrastingos formos bei pernelyg margai išdažyti M. Gorkio gatvės fasadai išryškino šią mums egzotišką ir juodus carinio režimo laikus primenančią architektūrą.[...] Bet tai ne motyvas ją smerkti. Ji ne bjauresnė, kaip „bjauri“, pavyzdžiui, cerkvė prie J. Basanavičiaus gatvės, sinagoga prie Komjaunimo gatvės (dab. Pylimo g. – M. B.), Kauno soboras ar ten pat, parke prie Lenino prospekto (dab. Vytauto pr. – M. B.), esanti mečetė[5].

2001 m. namas buvo rekonstruotas pagal archit. Sauliaus Mikšto projektą. Pakeistas patalpų planas, užstatytas iš gatvės nesimatantis mansardinis aukštas. Su istorizmo formų teatrališku gatvės fasadu sudaro kontrastą minimalistiniai kiemo fasadai. Viduje anfiladinis patalpų planas pakeistas koridoriniu, sienose iškirsta naujų angų, pastatyta pertvarų, įrengtos laiptinės, liftai[6]. Išsaugoti nebefunkcionuojantys interjero elementai (krosnys, durų angos, angokraščiai) tapo pastato istoriškumą primenančiais interjero akcentais. Kambariuose išsaugoti lubų dekoro, polichromijos, gipso lipdinių fragmentai. Geriausiai turėtų jaustis mansardiniame aukšte apsigyvenę svečiai, turintys galimybę per beveik ištisinio stiklo sieną grožėtis Senamiesčiu nė kojos neiškeliant iš savo numerio.

Morta Baužienė