Kapitulos namas Vilniuje, Pilies g. 8 (Išlikęs, k.k.v.r. 650) (0)
Adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Pilies g. 8
Architektūros tipas: Profesionalus
Stiliai: Klasicizmas
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Vilnius
Laikotarpis: LDK, Carinis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Gyvenamieji, Bendrabutis
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 10
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Pastatą sudaro nevienodo ilgio į kiemą nusidriekę du triaukščiai korpusai, juos prie gatvės jungia įvažiavimo arka. Statinio rašytinė istorija prasideda 1575 m., kai namą nusipirko Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (1504–1579). Namo dalį, besišliejančią prie Bernardinų g., vyskupas paskyrė Vilniaus kolegijos (būsimo universiteto) studentų bendrabučiui, gavusiam Valerijono bursos vardą. Bursoje gyvendavo mokslą pradėję, bet lėšų jam užbaigti neturintys studentai bajoraičiai.

Kai Lietuvą aneksavusi (1795) carinė Rusija nusavino Vilniaus vyskupų rūmus, Kapitulai priklausęs namas apie 1800 m. buvo rekonstruotas ir pritaikytas gyventi Vilniaus vyskupui. Namui prie gatvės buvo užstatytas trečias aukštas, jame įrengtas vyskupo butas. Čia iki šiol išlikusios aukštos baltų koklių krosnys puošniomis karūnomis[1]. Dalį patalpų užėmė vyskupą aptarnaujantis personalas, virtuvė. Fasadas įgijo klasicistines formas.

Per vidurį pastatą kertančios įvažos arka veda į siaurą ilgą vidaus kiemą. Ilgas siauras buvusios bursos pastatas Bernardinų g. pusėje beveik neturi langų, visi jie išeina į vidaus kiemą. Ilgasis korpusas nusidriekia iki sklypo galo ir čia užlinksta. Galinis korpusas buvo ūkinis, jame tilpo vežiminė ir arklidė dvylikai arklių. Virš arklidės ir vežiminės buvo vežėjų ir arklininkų gyvenamieji kambariai. Po XIX a. pr. rekonstrukcijos prie arklidės priblokuoti mūriniai lauko tualetai. Visi bursos kambariai buvo pereinami, išrikiuoti vienoje eilėje[2]. Po namu glūdėjo daug rūsių, vieno jų sienoje buvo įtaisytas rankinis vandens siurblys[3]. Namas buvo gerai prižiūrimas, nuolat remontuojamas. Dalis patalpų buvo nuomojamos, jose veikė Zavadskių knygynas[4].

Beveik šimtmetį buvęs vienas prabangiausių Pilies g. namų po Pirmojo pasaulinio karo buvo apleistas. 1918 m. gruodį atvykęs eiti pareigų Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis (1871–1927) rado vyskupo butą trečiame aukšte netinkamą gyventi. Bute nebuvo baldų, „krosnys sugedusios; nėr kuo prišildyti taip aukštų ir didelių kambarių“[5]. Vyskupas apsigyveno antrame aukšte. Vilniuje šeimininkavę bolševikai 1919 m. kovo 19 d. nurodė vyskupui kraustytis į trečią aukštą, nes jo užimame bute būsiąs apgyvendintas atvykėlis kariškis. Vyskupui paaiškinus, kad trečiame aukšte nėra jokių baldų, jam buvo leista pasiimti lovą[6].

„Nusistačiau pats iš namų neiti, kol atėję neišvarys; tegul žmonės žino, kad mane prievarta iš namų išmeta“[7]. Išgirdę apie bolševikų norą iškraustyti vyskupą į nekūrenamas patalpas, prie namo ėmė rinktis vilniečiai, po trijų dienų įsakymas buvo atšauktas. Tačiau kovo 30 d. jie vėl pasirodė: Išėjau pats durų atidarytų. Išvydau tą patį bolševiką, augalotą vyrą, kurs andai buvo pas mane buvęs, kad aš butą paliuosuočiau. Dabar jis man pranešė, kad tas komisaras, kurs buvo ketinęs mano būste apsigyventi, jau grįžęs iš Maskvos ir ėsąs geležinkelio stotyje, kad tuoj čia atvažiuosiąs su savo draugais, iš viso septyni žmonės ir du automobiliu.[...]. Atsakiau, kad bolševikų nusprendimas, kuriuo buvo įsakyta man butas užleisti, jau yra atmainytas [...]. Parodžiau gautąjį iš Būstų skyriaus tam tikrą raštą. [...] Grįžęs iš pamaldų apie 11½ valandą, radau jau pilnus žmonių vartus, laiptus ir priemenę, buvo lietuvių ir lenkų, subėgo gintų vyskupo namo pajutę, kad bolševikai nori jį užgrobti. Buvo atvažiuota septynetos bolševikų: penki vyrai ir dvi moteriški. Dėl tų moterų mūs žmonės dar labiau buvo įpykę, mat spėjo, kad jos nekokio pasielgimo ir tyčia lenda į vyskupo namą, kad jį išniekintų[8].

Tikinčiųjų parodyto atkaklumo dėka J. Matulaitis liko gyventi vykskupo name. Jau 1952 m. pastato pirmame aukšte įrengtos prekybos (duonos parduotuvė) ir visuomeninio maitinimo (blyninė) patalpos[9]. Vėliau gatvės korpuso II-III aukštuose įsikūrė Technikos namai, kitur buvo butai.

Morta Baužienė



[1] Vilniaus senamiesčio kvartalas Nr. 23, Gorkio g-vė 8/1 gyvenamas namas. PPD Architektūriniai apmatavimai, VAA, f. 2 616-15.

[2] Vilniaus kapitulos aktai, 1826–1828. T. LIII, LMAB, VKF-496, p. 63-64.

[3] 143 posesijos mūrinio namo Didžiojoje g. aprašymas, 1820, MAB, VKF-1516 In Drėma, V. Vilniaus namai archyvų fonduose. 2 kn. Sud. Zita Ditauskienė. Vilnius: Savastis, 1998, p. 81, 77.

[4] Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. T. 1: Vilnius. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 197.

[5] Matulaitis, J. Užrašai. Vilnius: Aidai, 1998, p. 176.

[6] Ten pat., p. 185.

[7] Ten pat., p. 186.

[8] Ten pat., p. 185–186.

[9] Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos įspėjimas dėl namo Gorkio g. 8 stogelio. KPCA, f. 3, ap. 1, b. 367a.