Tradicinis žemaitiškas gyvenamasis namas – troba – statytas apie 1900 m. Namas suręstas ant lauko akmenų pamatų, sienos tašytų rąstų, suleistų į lygias kertes. Namo stogas dvišlaitis, dengtas gontais. Skliautas puoštas derinant lentelių apkalą vertikaliai, horizontaliai ir įžambiai (įžambi apkala sudaro eglutės ornamentą), be to sukaltas puošnus stoginukas virš pastogės lango. Pagrindinis pastato įėjimas – prieangis („gonkos“) – atgręžtas į gatvę ir supamas sodo. Prieangio puošyba santūri, puošta pjaustytu ornamentu. Pagrindinės namo durys dvivėrės, įsprūdinės konstrukcijos. Namo planas būdingas tradicinei žemaitiškai trobai, joje daug patalpų (senuks, butuks, pryšininkė, kamara, troba, kuknia, alkierius). Žemaitiškose trobose būdavo nuo 5 iki 15 patalpų. Ši troba vidutinio dydžio. Namo viduryje yra priemenė su dviem išėjimais į lauką. Pertvara dalija priemenę į dvi dalis: geroji priemenė vadinama „senuks“, o ūkinė priemenė – „butuks“. Per gerąją priemenę patenkama į trobą ir „pryšininkę“. Pryšininkė – tradicinio žemaičių namo patalpa prie gerosios priemenės ir priešais trobą, kurioje dažniausiai gyvendavo karšinami seni tėvai. Pagrindinė patalpa – troba, kur vykdavo šeimos gyvenimas. Nuo trobos atitverta mažesnė patalpa – „alkierius“, skirtas svečiams apnakvindinti, nors dažniausiai naudotas kaip šeimininkų miegamasis. Greta trobos esančioje „kuknioje“ , kur yra duonkepė krosnis, ruošdavo valgį. Kamaroje buvo laikomi maisto produktai. 1951 m. namas priklausė Onos Kišelienės sodybai.

Eligijus Juvencijus Morkūnas

Literatūra:

Bomblauskas, J, et al. Žemaitijos tradicinė kaimo architektūra. Sud. ir spec. red. Libertas Klimka. Vilnius: Etninės kultūros globos taryba, 2008.