Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų kompleksas (Išlikęs, k.k.v.r. 1090) (0)
Adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., K. Sirvydo g. 6
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Karolis Gregotovičius, Feliksas Jasinskis, Julijonas Januševskis, Tadeušas Rostvorovskis, Antanas Kunigėlis, Vitalija Stepulienė
Stiliai: Istorizmas, Neobarokas
Metai: 1839 - 1893
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Vilnius
Laikotarpis: Carinis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Gyvenamieji, Rūmai
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 12
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Teritorija, kurioje šiuo metu stovi Lietuvos rašytojų sąjungos rūmai, kelis amžius priklausė Šv. Jurgio bažnyčios karmelitams. 1778 m. vienuoliai dalį Jurgio Radvilos jiems padovanotos žemės pardavė Vilniaus pirkliams[1]. Pirkliai sklypo savininkai dažnai keitėsi. Vienas jų, Eduardas Voinickis, 1839 m. pradėjo statyti naują dviejų aukštų pastatą, kurį suprojektavo arch. Karolis Gregotovičius.

Su pertraukomis beveik 30 metų vykusi namo statyba užbaigta tik 1868 m. Per tą laiką pasikeitė trys savininkai. Tuometis savininkas A. Manasevičius 1863 m. pasitvirtino naują projektą, ir per penkerius metus iškilo didelis uždarą kiemą supantis 2–3 aukštų pastatas. 1882 m. jį nusipirko grafas Ignotas Karolis Korvin-Milevskis. Buvusį nuomojamų butų namą jis pavertė rezidenciniu.

Namo rekonstrukcijai suprojektuoti ir įvykdyti grafas pasikvietė inžinierių Feliksą Jasinskį (1856–1899). Ant šiaurinio korpuso buvo užstatytas trečias aukštas, rekonstruotas vakarinis namo sparnas[2]. Grafas buvo surinkęs apie 250 XIX a. antrosios pusės Europos dailininkų paveikslų kolekciją[3], kurią planavo patalpinti pietiniame korpuse. Jasinskis būsimos galerijos išorei suteikė puošnias neobaroko formas. Korpuso vidus buvo naujai suplanuotas: įrengta abu aukštus užimanti pailga laiptinė-galerija ir vestibiulis. Abiejuose aukštuose suplanuotos erdvios pereinamos salės, prabangūs juodo ir balto marmuro laiptai su turtingo ornamento turėklais, geometriniais augalinių motyvų ornamentais puoštos kesoninės lubos. Salių sienų apačios uždengtos drožinėtais medžio paneliais, kesoninių lubų plafonai apsupti sudėtingo piešinio reljefais, sienos palubėje apjuostos plačia gipsatūra. Salėse pastatytos prabangios neobarokinės krosnys, įrengti židiniai.

1888 m. Jasinskis išvyko iš Vilniaus. Rūmų rekonstrukciją užbaigė inžinierius Julijonas Januševskis (1857 – po 1914)[4]. Į dešinę nuo pagrindinių durų jis suprojektavo naują įvažiavimo arką, uždaromą metaliniais vartais. 1892–1893 m. pagal archit. Tadeušo Rostvorovskio projektą rytiniame korpuse (prie K. Sirvydo gatvės) buvo įrengti grafo gyvenamieji kambariai. Korpuso fasadas perdirbtas pagal pietinio pavyzdį.

1893 m. grafas Korvin-Milevskis su visa tapybos kolekcija persikėlė į Krokuvą, o visai naujus rūmus 1894 m. pardavė grafui Antanui Tiškevičiui. Pastarasis čia gyveno tik 15 metų. Per tą laiką buvo šiek tiek pakeisti rytinio korpuso interjerai (virš durų įkomponuoti Tiškevičių herbai). Nusigyvenusio grafo turtas 1909 m. buvo parduotas iš varžytinių. Rūmus nupirko Plungės dvaro savininkė kunigaikštienė Marija Skuževska Oginskienė (1857–1945). Ji rūmus valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Dr. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė mano, kad analogų Vilniuje neturinčius kalto metalo šviestuvus, laiptų groteles vestibiulyje užsakė būtent ši savininkė[5]. Pagal jos norus buvo pakoreguotas ir fasadų dekoras, kuriame atsirado kunigaikštienės inicialų.

Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizuoti rūmai buvo perduoti 1940 m. įkurtoms Lietuvos TSR tarybinių rašytojų ir Lietuvos TSR tarybinių kompozitorių sąjungoms. Čia buvo ir mėnraščio „Pergalė“ (nuo 1945) bei savaitraščioLiteratūra ir menas“ (nuo 1946) redakcijos. Rytiniame rūmų korpuse dvejus metus gyveno rašytojas, Rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka. Šis faktas buvo svarbus sovietmetyje rūmams sutekiant paminklo statusą: 1973 m. Lietuvos kultūros paminklų sąrašuose jie yra ne tik vietinės reikšmės architektūros, bet ir istorijos paminklas.

Vėliau (apie 1966) rūmuose liko vieni rašytojai. 1970–1973 m. pagal architekto Antano Kunigėlio projektą rūmai buvo restauruoti[6]. Pagal išlikusį autentą atstatyti lubų lipdiniai, ąžuoliniai įsprūdiniai paneliai, rūsyje įrengta kavinė[7]. Dar kartą rūmai atnaujinti 1986 m.[8]. Dar daugiau restauratoriams teko pasidarbuoti po 1990 m. avarijos, kai sprogus vamzdžiams karštas vanduo užliejo du pietrytinės rūmų dalies aukštus. Permirko lubos, medžio drožiniai, kesonų angokraščiai, gipsatūros. Restauracijos darbai vyko dvejus metus. 1992 m. buvo atliekami pastato pamatų inžineriniai tyrimai[9]. Paskutinius remonto darbus šiuose rūmuose (2005) išprovokavo  tragedijos, kai, lipdami laiptais į rūsyje veikiančią kavinę, mirtinai arba smarkiai susižalojo keletas rašytojų. Pertvarkius pavojingus laiptus, tragedijos baigėsi.

Morta Baužienė



[1] Baliulis, A. Rūmai Vilniuje Rašytojų g. 6. Istoriniai tyrimai, 1977, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 250.

[2] Grafo Ignoto Karolio Korvin-Milevskio rūmų Vilniuje Jurgio skersgatvyje projektai, 1882 m., LVIA, f. 938, ap. 4, b. 803, l. 3–8.

[3] Žilėnas, V. Lietuvos kolekcininkai ir muziejininkai. Ignas Korvinas-Milevskis. Kultūros barai, 1983, nr. 1, p. 60.

[4] Grafo Milevskio rūmų Vilniuje fasado sutvarkymas, 1888 m., LVIA, f. 938, ap. 4, b. 1608, l. 3–4.

[5] Lukšionytė-Tolvaišienė, N. Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje, Vilnius: VDA leidykla, 2000, p. 99.

[6] Kunigėlis, A. Vilnius, Rašytojų 6, LTSR rašytojų sąjunga. Projektinė užduotis, 1971, VAA, f. 2, b. 309-1; architektūrinė-statybinė dalis, b. 309-2, l. 3–4.

[7] Kunigėlis, A. Vilnius, Rašytojų 6, LTSR rašytojų sąjunga. Projektinė užduotis, 1971, VAA, f. 2, b. 309-1; architektūrinė-statybinė dalis, b. 309-2, l. 7.

[8] Stepulienė, V. Vilnius, Rašytojų g. 6. Darbo projektas. Architektūriniai-statybiniai sprendimai, 1986, VAA, f. 2, b. 309-22, 23, 24.

[9] Vilnius, Širvydo 6, Rašytojų sąjunga: Pastato deformacijų tyrimas. Darbo ataskaita. Technikos universitetas, 1992, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 6942, l. 1-27.