Šiaulių vyskupijos kurija ir pastoracinis centras
(Išlikęs
)
<p style="text-align: justify;">Naujos statybos susiformavusioje miesto erdvėje visuomet yra sudėtinga, dažniausiai kontroversiškų vertinimų sulaukianti užduotis. Ypatingai sunku, jei objektas kuriamas pačioje miesto širdyje. Būtent toks iššūkis laukė šiauliečių statant vyskupijos kuriją ir Pastoracinį centrą. Apie statybas ant šlaito tarp Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus katedros ir dabartinės Šiaulių kolegijos (buvęs K. Didžiulio politechnikumas) pradėta kalbėti dar 1997<a title="" href="#_ftn1">[1]</a>. Tačiau dėl lėšų trūkumo, apsiribota tik kalbomis, o patalpų klausimas taip ir liko neišspręstas. Daugiau nei dešimtmetį užsitęsęs tinkamų patalpų ir finansavimo klausimas į priekį pasistūmėjo tik gavus finansinę paramą iš privačių Vokietijos katalikiškų fondų. </p>
<p style="text-align: justify;">Tinkamos statybos vietos suradimas tapo ne mažesniu galvosūkiu nei finansiniai klausimai. Algimantas Černiauskas – buvęs Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Šiaulių skyriaus pirmininkas ir Prisikėlimo aikštės detaliojo plano bendraautorius (1998) – pamena, kad po oficialaus Šiaulių vyskupijos įkūrimo 1997-taisiais buvo svarstomos net 25 potencialios statybos vietos.<a title="" href="#_ftn2">[2]</a> Išnagrinėjus jų privalumus ir trūkumus buvo prieita prie išvados, kad būtent dabartinė naujosios kurijos vieta – Tilžės g. ir Žvejų skg. kampas – yra tinkamiausia tiek istorine, tiek ir urbanistine prasmėmis.<a title="" href="#_ftn3">[3]</a></p>
<p style="text-align: justify;">Žvelgiant istoriškai, vyskupijų ir klebonijų pastatai šalia religinių pastatų statyti ne tik Lietuvoje, bet ir vakarų Europoje. Svarbių institucijų centralizavimas miesto centre – taip pat ne išradimas. Šv. Petro ir Pauliaus katedra Šiaulių horizonto linijoje dominuoja jau bene 400 metų. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu šalia jos buvo pastatytas ir Šiaulių miesto savivaldybės pastatas (1933-5, arch. V. Bitė), o sovietmečiu gretimais iškilo K. Didžiulio politechnikumas. Nenuostabu, kad vyskupijos administraciniam pastatui – „kuris pagal statinio hierarchiją yra vienas iš reikšmingiausių miestui ir visai apskričiai“ – buvo pasirinkta katedros pakalnė<a title="" href="#_ftn4">[4]</a>. Šis sprendimas buvo grindžiamas ir tuo, kad iki Antrojo pasaulinio karo šalia įėjimo į katedrą buvo susiklostęs dviejų ir trijų aukštų užstatymas. Juridinių kliūčių naujosios kurijos statyboms taip pat nebuvo. Šalia katedros esanti žemė patikėjimo teise priklauso bažnyčiai, o nauji pastatai čia buvo numatyti Prisikėlimo aikštės detaliajame plane (1998).   </p>
<p style="text-align: justify;">Architektūriniu požiūriu naujasis vyskupijos kompleksas susidera iš trijų tūrių. Arčiausiai šalia pagrindinio įėjimo į katedrą yra administracinės paskirties patalpos – kurija, buhalterija, bažnytinis teismas, arbatinė ir kt. Tai aukščiausias, ryškiausiai dominuojantis korpusas, prilygstantis kitoje Tilžės gatvės pusėje esančiai kolegijai. Kitoje vyskupijos komplekso pusėje įsikūręs administracinis padalinys yra atsvertas panašaus dizaino, tačiau kiek žemesniu tūriu. Ši pastato dalis talpina 150 vietų salę bei kitas viešosios paskirties patalpas, kurios yra suprojektuotos taip, kad galėtų funkcionuoti nepriklausomai nuo administracinės dalies. Jungiamoji dalis suprojektuota žemesnė, tamsesnės spalvos, su dominuojančiais vitrininiais langais. Funkcine prasme erdvė yra rezervuota įvairių katalikiškų centrų administracinei veiklai. Jaunimo, šeimos, evangelizacijos ir kt. centrai yra išdėstyti vienas šalia kito ir sujungti šviesiu koridoriumi. Žmonių judėjimas šioje dalyje yra gerai matomas pro didelius langus, o stiklinis koridorius tarsi prideda dar vieną judėjimo srautą šalia jau esančio Tilžės gatvės šaligatvio. Pastaroji pastato dalis yra pagrindinis, ir bene vienintelis, apie kurijos viešumą ir atvirumą bylojantis elementas. Visos kitos komplekso patalpos yra orientuotos į vidinį kiemą, kuriame suprojektuotas amfiteatras uždariems renginiams.</p>
<p style="text-align: justify;">Aiškindamas kurijos komplekso idėją, projekto vadovas Darius Jakubauskas teigė, kad bene svarbiausias įkvėpimo šaltinis buvo sakralinė architektūra. „Bažnyčiose esama nemaža uždarumo, stabilumo bei solidumo, tačiau tuo pat metu ir atvirumo. Intymumas atsispindi [pastato] orientavime į vidinį kiemą, o atvirumas – cirkuliaciniame koridoriuje [atgręžtame] į gatvę. Tokiu būdu siekiama sukurti paslapties ir stabilumo pojūtį būdingą sakralinei architektūrai. Būtent šis balansas ir yra pagrindinė mūsų pastato žinia“.</p>
<p style="text-align: justify;">Kitas svarbus veiksnys padedantis suprasti projekto idėją yra simbolinė kurijos vieta. Anot D. Jokubausko, Šiaulių centre „susidaro savotiškas valdžių trikampis: katedra apjungia miesto dvasinę ir administracinę valdžias“. Pati komplekso fasadinė išraiška buvo derinta prie arčiausiai esančių pastatų ir traktuojama kaip pereinamoji arba jungiamoji grandis. Balta spalva ir pilkšvi atspalviai siejami su katedros ansambliu, o vertikalus pastato skaidymas derintas prie politechnikumo fasado. Architektas taip pat pabrėžė, kad vyskupijos projektas yra „grynai urbanistinis darbas, padarytas atsižvelgiant į detalųjį planą... Mes jį traktavome kaip tūrių visumą: vienas administracinis tūris [yra] prie Prisikėlimo aikštės, antras tūris suformuoja Žvejų skersgatvį, o jungiamajame tūryje sudėlioti pastoraciniai centrai. Šie tūriai uždaro [kurijos] projektą iki katedros.“  </p>
<p style="text-align: justify;">Unikalioje vietoje iškilęs objektas netruko sulaukti šiauliečių dėmesio. Tiesa, daugiausiai kritikos. Spaudoje bei socialiniuose tinklapiuose pasipylė kandžios žinutės. Pasipiktinimas buvo išreikštas ir protestu šalia savivaldybės. Miestiečiai skundėsi netinkamai pasirinkta vieta, masyviu statinio tūriu ir aukščiu bei, svarbiausia, – projekto neskaidrumu. Vyskupijos kurijos kompleksas „išdygo“ Šiaulių širdyje be viešo architektūrinės idėjos konkurso. D. Jakubauskas aiškino, kad Jo Ekscelencijos V. Bartulio apsisprendimas patikėti kurijos projektą „Vakariniam fasadui“ buvo grindžiamas pasitikėjimu. „Mes turim nemažai patirties sakraliniuose objektuose. Palendrių vienuolynas, Šv. Mergelės Marijos bažnyčia Šiauliuose yra mūsų statiniai. Mums pavyksta suvaldyti projektus finansiniame ir architektūriniame lygmenyje“. Dabartinis LAS Šiaulių skyriaus pirmininkas Šarūnas Sabaliauskas šią situaciją aiškino tuo, kad „nėra teisinių svertų įpareigoti vyskupą rengti konkursą“.<a title="" href="#_ftn5">[5]</a> Statyba yra finansuojama iš privačių lėšų ir statoma bažnyčiai priklausančioje žemėje. Tam, kad konkursas būtų privalomas, reikėtų Šiaulių Tarybos įsakymo. Tarybos išduotame projekto sąlygų sąvade rengti konkursą vyskupui buvo tik draugiškai rekomenduota.<a title="" href="#_ftn6">[6]</a></p>
<p style="text-align: justify;">Šiauliečių pasipiktinimas dėl pastato estetikos yra suprantamas. Ankstyvoje projekto stadijoje spaudoje buvo kalbama apie dviejų aukštų pastatą su mansarda, kuris neužstos vaizdo į Šiaulių pasididžiavimu laikomą katedrą. Statybos darbams įsibėgėjus tapo aišku, kad administracinis tūris bus gerokai aukštesnis nei tikėtasi. Galutiniuose brėžiniuose matoma, kad pastatas yra trijų aukštų su mansarda, o savo aukščiu nedaug tenusileidžia keturaukštei kolegijai. Šiaulių urbanistas Vytenis Rudokas komentuodamas projektą jau prieš daugiau nei metus skundėsi apie „akis badančias“ urbanistines klaidas. Viena iš pagrindinių – nerealūs, iš paukščio skrydžio paimti vaizdai į kurijos kompleksą.<a title="" href="#_ftn7">[7]</a> Visai nenuostabu, kad žvelgiant iš Tilžės gatvės šaligatvio pusės vaizdas į katedrą yra iš kelių taškų visiškai uždarytas. Stebina ir administracinės dalies masyvumas. Atvažiuojant iš Kryžių kalno pusės, tvirtai ant žemės stovintis ir į vidinį kiemą orientuotas statinys primena gynybinius pilių įtvirtinimus. Ironiška, bet susidaro įspūdis, kad katedra saugo save nuo miestiečių.      </p>
<p style="text-align: justify;">Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl kurija užgožia katedrą yra ta, kad, nepaisant aukščio ir tūrio, katedra atrodo vizualiai lengvesnė už naująjį statinį. Grakštumo įspūdį jai suteikia ne tik elegantiškas bokštas, bet ir vingiuota perimetro linija. Tuo tarpu kurijos kompleksas yra skaidytas į statiškus stačiakampius tūrius, o jo fasadai iš Aušros al. ir Tilžės g. pusių pasižymi pernelyg griežtu linijiniu spalvų (ir statybinių medžiagų) skaidymu. Toks sprendimas sudaro kur kas palankesnes sąlygas užmegzti architektūrinį dialogą su masyviu, sovietmečiu statytu kolegijos pastatu nei su katedra. Ką besakyti apie tai, kad kurijos fasade panaudotos balto akmens plokštės prieš saulę žvilga kur kas ryškiau nei papilkėję ir besilupantys katedros fasado dažai.</p>
<p style="text-align: justify;">Tačiau grįžkime prie pagrindinės projekto idėjos. Kaip pastebi ne vienas architekūrologas, viešosios miesto erdvės ir svarbių institucinių pastatų pasiskirstymas mieste atspindi ne tik vietos valdžios piramidę, visuomenės vertybes, miestiečių santykį su valdžia, bet ir byloja apie politinę sistemą. Anot australų architekto ir kritiko Peter Weber, demokratinėse visuomenėse svarbūs instituciniai pastatai nuo seno yra „įmezgami“ į miesto audinį ir sudaro lengvo prieinamumo įspūdį.<a title="" href="#_ftn8">[8]</a> Europoje galime rasti gausybę pavyzdžių. Sienos ir Briugės miestų rotušės yra didelės ir ištaigingos, bet draugiškai įsilieja į komercinių pastatų ir turgaus kaimynystę. Taip pat ir didelės katedros. Jos dominuoja Granados, Jorko ir kitų miestų padangėse, tačiau šalia esančiose gatvėse nėra aiškios fizinės linijos izoliuojančios pasaulietinę veiklą nuo religinių institucijų. Panaši situacija buvo ir Šiauliuose. Iki kurijos atsiradimo buvę atviri vaizdai į katedrą, savivaldybę ir kolegiją, Prisikėlimo aikštę formavo kaip stipriai į Šiaulių miesto gyvenimą įpintą grandį.</p>
<p style="text-align: justify;">Tuo tarpu, kaip pastebi P. Weber, kuomet valdžia ir jos priimami sprendimai nukrypsta nuo demokratijos principų, elito pastatai dažniausiai tampa izoliuoti nuo visuomenės.<a title="" href="#_ftn9">[9]</a> Polinkis į švelnų autoritarizmą atsispindi ne tik be konkurso paruoštame Šiaulių kurijos projekte, bet ir abejingame valdžios požiūryje į miestiečių viešai išreikštą pasipiktinimą. Nors ir statyta iš privačių lėšų, naujoji kurija įtakoja centrinę miesto erdvę kurios šeimininkai yra patys miestiečiai. Akivaizdu, kad idėjos konkursas tikriausiai būtų sulaukęs nemažo architektų susidomėjimo ir įsiūbavęs visada naudingas diskusijas apie tinkamiausią architektūrinį sprendimą. Tad esminės klaidos statant šį pastatą buvo ne architektūrinės, o daug gilesnės – politinės ir socialinės. </p>
<p style="text-align: justify;"><em>Kristina Rimkutė</em></p>
<div style="text-align: justify;"><br /><hr size="1" />
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref1">[1]</a> R. Vitkus, „Šiaulių katedros pašonėje kylanti vyskupo rezidencija kaitina ne tik miestiečių, bet ir politikų nesutarimus“, <em>Lietuvos Rytas</em>, 2011 11 04. Prieiga per internetą:<em> <</em><a href="http://www.lrytas.lt/-13203427541319039173-p2-%C5%A1iauli%C5%B3-katedros-pa%C5%A1on%C4%97je-kylanti-vyskupo-rezidencija-kaitina-ne-tik-miestie%C4%8Di%C5%B3-bet-ir-politik%C5%B3-nesutarimus.htm">http://www.lrytas.lt/-13203427541319039173-p2-%C5%A1iauli%C5%B3-katedros-pa%C5%A1on%C4%97je-kylanti-vyskupo-rezidencija-kaitina-ne-tik-miestie%C4%8Di%C5%B3-bet-ir-politik%C5%B3-nesutarimus.htm</a>></p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref2">[2]</a> R. Žadeikytė, “Vyskupija lenktyniauja su Savivaldybe”, <em>Balsas</em>, 2011 10 18. Prieiga per internetą:<em> </em><em><</em><a href="http://www.balsas.lt/m/naujiena/560879">http://www.balsas.lt/m/naujiena/560879</a>>  </p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref3">[3]</a> Ibid.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref4">[4]</a> Ištrauka ir Dariaus Jakubausko interviu naujienų portalui <em>Etaplius</em>. “Katedros pašonėje baigė dygti Vyskupijos mūrai” 2012 11 13. Prieiga per internetą:<em> <</em><a href="http://etaplius.lt/katedros-pasoneje-baige-dygti-pastoracinio-centro-murai/">http://etaplius.lt/katedros-pasoneje-baige-dygti-pastoracinio-centro-murai/</a>> </p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref5">[5]</a> A. Junuševičius, “Pastoracijos centras - teisėta, bet ar moralu?”, <em>Šiauliai plius.</em> Prieiga per internetą:<em> <</em><a href="http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/article/articleview/5741/1/241">http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/article/articleview/5741/1/241</a>></p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref6">[6]</a> N. Koskienė, “Vyskupas vienos bažnyčios statyba neapsiribojo”, <em>Šiaulių Kraštas</em> 2010 05 11<em>. </em>Prieiga per internetą:<em> <</em><a href="http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?p=445627">http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?p=445627</a>></p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref7">[7]</a> A. Junuševičius, “Pastoracijos centras - teisėta, bet ar moralu?”, <em>Šiauliai plius.</em> Prieiga per internetą:<em> <</em><a href="http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/article/articleview/5741/1/241">http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/article/articleview/5741/1/241</a>></p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref8">[8]</a> P. Webber, “The Public Space and the Monuments of the City”, <em>Architectural Theory Review</em>, 2001 6:2, pp. 95-7.</p>
</div>
<div>
<p><a title="" href="#_ftnref9">[9]</a> Ibid., pp. 95-7.</p>
</div>
</div>
Adresas: Šiaulių m. sav., Šiaulių m., Žvejų skg. 2
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Darius Jakubauskas, Šarūnas Sabaliauskas, Andrius Vernys, Rinaldas Regesas, Jūratė Regesienė
Metai: 2010
Laikotarpis: Šiuolaikinė
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Kultūros/ sporto/ poilsio/ Kiti, Sakraliniai
Medžiagos: Gelžbetonis, Kitos medžiagos
Nuotraukos: 11

Naujos statybos susiformavusioje miesto erdvėje visuomet yra sudėtinga, dažniausiai kontroversiškų vertinimų sulaukianti užduotis. Ypatingai sunku, jei objektas kuriamas pačioje miesto širdyje. Būtent toks iššūkis laukė šiauliečių statant vyskupijos kuriją ir Pastoracinį centrą. Apie statybas ant šlaito tarp Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus katedros ir dabartinės Šiaulių kolegijos (buvęs K. Didžiulio politechnikumas) pradėta kalbėti dar 1997[1]. Tačiau dėl lėšų trūkumo, apsiribota tik kalbomis, o patalpų klausimas taip ir liko neišspręstas. Daugiau nei dešimtmetį užsitęsęs tinkamų patalpų ir finansavimo klausimas į priekį pasistūmėjo tik gavus finansinę paramą iš privačių Vokietijos katalikiškų fondų. 


Tinkamos statybos vietos suradimas tapo ne mažesniu galvosūkiu nei finansiniai klausimai. Algimantas Černiauskas – buvęs Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Šiaulių skyriaus pirmininkas ir Prisikėlimo aikštės detaliojo plano bendraautorius (1998) – pamena, kad po oficialaus Šiaulių vyskupijos įkūrimo 1997-taisiais buvo svarstomos net 25 potencialios statybos vietos.[2] Išnagrinėjus jų privalumus ir trūkumus buvo prieita prie išvados, kad būtent dabartinė naujosios kurijos vieta – Tilžės g. ir Žvejų skg. kampas – yra tinkamiausia tiek istorine, tiek ir urbanistine prasmėmis.[3]


Žvelgiant istoriškai, vyskupijų ir klebonijų pastatai šalia religinių pastatų statyti ne tik Lietuvoje, bet ir vakarų Europoje. Svarbių institucijų centralizavimas miesto centre – taip pat ne išradimas. Šv. Petro ir Pauliaus katedra Šiaulių horizonto linijoje dominuoja jau bene 400 metų. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu šalia jos buvo pastatytas ir Šiaulių miesto savivaldybės pastatas (1933-5, arch. V. Bitė), o sovietmečiu gretimais iškilo K. Didžiulio politechnikumas. Nenuostabu, kad vyskupijos administraciniam pastatui – „kuris pagal statinio hierarchiją yra vienas iš reikšmingiausių miestui ir visai apskričiai“ – buvo pasirinkta katedros pakalnė[4]. Šis sprendimas buvo grindžiamas ir tuo, kad iki Antrojo pasaulinio karo šalia įėjimo į katedrą buvo susiklostęs dviejų ir trijų aukštų užstatymas. Juridinių kliūčių naujosios kurijos statyboms taip pat nebuvo. Šalia katedros esanti žemė patikėjimo teise priklauso bažnyčiai, o nauji pastatai čia buvo numatyti Prisikėlimo aikštės detaliajame plane (1998).   


Architektūriniu požiūriu naujasis vyskupijos kompleksas susidera iš trijų tūrių. Arčiausiai šalia pagrindinio įėjimo į katedrą yra administracinės paskirties patalpos – kurija, buhalterija, bažnytinis teismas, arbatinė ir kt. Tai aukščiausias, ryškiausiai dominuojantis korpusas, prilygstantis kitoje Tilžės gatvės pusėje esančiai kolegijai. Kitoje vyskupijos komplekso pusėje įsikūręs administracinis padalinys yra atsvertas panašaus dizaino, tačiau kiek žemesniu tūriu. Ši pastato dalis talpina 150 vietų salę bei kitas viešosios paskirties patalpas, kurios yra suprojektuotos taip, kad galėtų funkcionuoti nepriklausomai nuo administracinės dalies. Jungiamoji dalis suprojektuota žemesnė, tamsesnės spalvos, su dominuojančiais vitrininiais langais. Funkcine prasme erdvė yra rezervuota įvairių katalikiškų centrų administracinei veiklai. Jaunimo, šeimos, evangelizacijos ir kt. centrai yra išdėstyti vienas šalia kito ir sujungti šviesiu koridoriumi. Žmonių judėjimas šioje dalyje yra gerai matomas pro didelius langus, o stiklinis koridorius tarsi prideda dar vieną judėjimo srautą šalia jau esančio Tilžės gatvės šaligatvio. Pastaroji pastato dalis yra pagrindinis, ir bene vienintelis, apie kurijos viešumą ir atvirumą bylojantis elementas. Visos kitos komplekso patalpos yra orientuotos į vidinį kiemą, kuriame suprojektuotas amfiteatras uždariems renginiams.


Aiškindamas kurijos komplekso idėją, projekto vadovas Darius Jakubauskas teigė, kad bene svarbiausias įkvėpimo šaltinis buvo sakralinė architektūra. „Bažnyčiose esama nemaža uždarumo, stabilumo bei solidumo, tačiau tuo pat metu ir atvirumo. Intymumas atsispindi [pastato] orientavime į vidinį kiemą, o atvirumas – cirkuliaciniame koridoriuje [atgręžtame] į gatvę. Tokiu būdu siekiama sukurti paslapties ir stabilumo pojūtį būdingą sakralinei architektūrai. Būtent šis balansas ir yra pagrindinė mūsų pastato žinia“.


Kitas svarbus veiksnys padedantis suprasti projekto idėją yra simbolinė kurijos vieta. Anot D. Jokubausko, Šiaulių centre „susidaro savotiškas valdžių trikampis: katedra apjungia miesto dvasinę ir administracinę valdžias“. Pati komplekso fasadinė išraiška buvo derinta prie arčiausiai esančių pastatų ir traktuojama kaip pereinamoji arba jungiamoji grandis. Balta spalva ir pilkšvi atspalviai siejami su katedros ansambliu, o vertikalus pastato skaidymas derintas prie politechnikumo fasado. Architektas taip pat pabrėžė, kad vyskupijos projektas yra „grynai urbanistinis darbas, padarytas atsižvelgiant į detalųjį planą... Mes jį traktavome kaip tūrių visumą: vienas administracinis tūris [yra] prie Prisikėlimo aikštės, antras tūris suformuoja Žvejų skersgatvį, o jungiamajame tūryje sudėlioti pastoraciniai centrai. Šie tūriai uždaro [kurijos] projektą iki katedros.“  


Unikalioje vietoje iškilęs objektas netruko sulaukti šiauliečių dėmesio. Tiesa, daugiausiai kritikos. Spaudoje bei socialiniuose tinklapiuose pasipylė kandžios žinutės. Pasipiktinimas buvo išreikštas ir protestu šalia savivaldybės. Miestiečiai skundėsi netinkamai pasirinkta vieta, masyviu statinio tūriu ir aukščiu bei, svarbiausia, – projekto neskaidrumu. Vyskupijos kurijos kompleksas „išdygo“ Šiaulių širdyje be viešo architektūrinės idėjos konkurso. D. Jakubauskas aiškino, kad Jo Ekscelencijos V. Bartulio apsisprendimas patikėti kurijos projektą „Vakariniam fasadui“ buvo grindžiamas pasitikėjimu. „Mes turim nemažai patirties sakraliniuose objektuose. Palendrių vienuolynas, Šv. Mergelės Marijos bažnyčia Šiauliuose yra mūsų statiniai. Mums pavyksta suvaldyti projektus finansiniame ir architektūriniame lygmenyje“. Dabartinis LAS Šiaulių skyriaus pirmininkas Šarūnas Sabaliauskas šią situaciją aiškino tuo, kad „nėra teisinių svertų įpareigoti vyskupą rengti konkursą“.[5] Statyba yra finansuojama iš privačių lėšų ir statoma bažnyčiai priklausančioje žemėje. Tam, kad konkursas būtų privalomas, reikėtų Šiaulių Tarybos įsakymo. Tarybos išduotame projekto sąlygų sąvade rengti konkursą vyskupui buvo tik draugiškai rekomenduota.[6]


Šiauliečių pasipiktinimas dėl pastato estetikos yra suprantamas. Ankstyvoje projekto stadijoje spaudoje buvo kalbama apie dviejų aukštų pastatą su mansarda, kuris neužstos vaizdo į Šiaulių pasididžiavimu laikomą katedrą. Statybos darbams įsibėgėjus tapo aišku, kad administracinis tūris bus gerokai aukštesnis nei tikėtasi. Galutiniuose brėžiniuose matoma, kad pastatas yra trijų aukštų su mansarda, o savo aukščiu nedaug tenusileidžia keturaukštei kolegijai. Šiaulių urbanistas Vytenis Rudokas komentuodamas projektą jau prieš daugiau nei metus skundėsi apie „akis badančias“ urbanistines klaidas. Viena iš pagrindinių – nerealūs, iš paukščio skrydžio paimti vaizdai į kurijos kompleksą.[7] Visai nenuostabu, kad žvelgiant iš Tilžės gatvės šaligatvio pusės vaizdas į katedrą yra iš kelių taškų visiškai uždarytas. Stebina ir administracinės dalies masyvumas. Atvažiuojant iš Kryžių kalno pusės, tvirtai ant žemės stovintis ir į vidinį kiemą orientuotas statinys primena gynybinius pilių įtvirtinimus. Ironiška, bet susidaro įspūdis, kad katedra saugo save nuo miestiečių.      


Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl kurija užgožia katedrą yra ta, kad, nepaisant aukščio ir tūrio, katedra atrodo vizualiai lengvesnė už naująjį statinį. Grakštumo įspūdį jai suteikia ne tik elegantiškas bokštas, bet ir vingiuota perimetro linija. Tuo tarpu kurijos kompleksas yra skaidytas į statiškus stačiakampius tūrius, o jo fasadai iš Aušros al. ir Tilžės g. pusių pasižymi pernelyg griežtu linijiniu spalvų (ir statybinių medžiagų) skaidymu. Toks sprendimas sudaro kur kas palankesnes sąlygas užmegzti architektūrinį dialogą su masyviu, sovietmečiu statytu kolegijos pastatu nei su katedra. Ką besakyti apie tai, kad kurijos fasade panaudotos balto akmens plokštės prieš saulę žvilga kur kas ryškiau nei papilkėję ir besilupantys katedros fasado dažai.


Tačiau grįžkime prie pagrindinės projekto idėjos. Kaip pastebi ne vienas architekūrologas, viešosios miesto erdvės ir svarbių institucinių pastatų pasiskirstymas mieste atspindi ne tik vietos valdžios piramidę, visuomenės vertybes, miestiečių santykį su valdžia, bet ir byloja apie politinę sistemą. Anot australų architekto ir kritiko Peter Weber, demokratinėse visuomenėse svarbūs instituciniai pastatai nuo seno yra „įmezgami“ į miesto audinį ir sudaro lengvo prieinamumo įspūdį.[8] Europoje galime rasti gausybę pavyzdžių. Sienos ir Briugės miestų rotušės yra didelės ir ištaigingos, bet draugiškai įsilieja į komercinių pastatų ir turgaus kaimynystę. Taip pat ir didelės katedros. Jos dominuoja Granados, Jorko ir kitų miestų padangėse, tačiau šalia esančiose gatvėse nėra aiškios fizinės linijos izoliuojančios pasaulietinę veiklą nuo religinių institucijų. Panaši situacija buvo ir Šiauliuose. Iki kurijos atsiradimo buvę atviri vaizdai į katedrą, savivaldybę ir kolegiją, Prisikėlimo aikštę formavo kaip stipriai į Šiaulių miesto gyvenimą įpintą grandį.


Tuo tarpu, kaip pastebi P. Weber, kuomet valdžia ir jos priimami sprendimai nukrypsta nuo demokratijos principų, elito pastatai dažniausiai tampa izoliuoti nuo visuomenės.[9] Polinkis į švelnų autoritarizmą atsispindi ne tik be konkurso paruoštame Šiaulių kurijos projekte, bet ir abejingame valdžios požiūryje į miestiečių viešai išreikštą pasipiktinimą. Nors ir statyta iš privačių lėšų, naujoji kurija įtakoja centrinę miesto erdvę kurios šeimininkai yra patys miestiečiai. Akivaizdu, kad idėjos konkursas tikriausiai būtų sulaukęs nemažo architektų susidomėjimo ir įsiūbavęs visada naudingas diskusijas apie tinkamiausią architektūrinį sprendimą. Tad esminės klaidos statant šį pastatą buvo ne architektūrinės, o daug gilesnės – politinės ir socialinės. 


Kristina Rimkutė




[1] R. Vitkus, „Šiaulių katedros pašonėje kylanti vyskupo rezidencija kaitina ne tik miestiečių, bet ir politikų nesutarimus“, Lietuvos Rytas, 2011 11 04. Prieiga per internetą: <http://www.lrytas.lt/-13203427541319039173-p2-%C5%A1iauli%C5%B3-katedros-pa%C5%A1on%C4%97je-kylanti-vyskupo-rezidencija-kaitina-ne-tik-miestie%C4%8Di%C5%B3-bet-ir-politik%C5%B3-nesutarimus.htm>


[2] R. Žadeikytė, “Vyskupija lenktyniauja su Savivaldybe”, Balsas, 2011 10 18. Prieiga per internetą: <http://www.balsas.lt/m/naujiena/560879>  


[3] Ibid.


[4] Ištrauka ir Dariaus Jakubausko interviu naujienų portalui Etaplius. “Katedros pašonėje baigė dygti Vyskupijos mūrai” 2012 11 13. Prieiga per internetą: <http://etaplius.lt/katedros-pasoneje-baige-dygti-pastoracinio-centro-murai/


[5] A. Junuševičius, “Pastoracijos centras - teisėta, bet ar moralu?”, Šiauliai plius. Prieiga per internetą: <http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/article/articleview/5741/1/241>


[6] N. Koskienė, “Vyskupas vienos bažnyčios statyba neapsiribojo”, Šiaulių Kraštas 2010 05 11. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?p=445627>


[7] A. Junuševičius, “Pastoracijos centras - teisėta, bet ar moralu?”, Šiauliai plius. Prieiga per internetą: <http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/article/articleview/5741/1/241>


[8] P. Webber, “The Public Space and the Monuments of the City”, Architectural Theory Review, 2001 6:2, pp. 95-7.


[9] Ibid., pp. 95-7.


Senasis Šiaulių turgus, apie 1919 m. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinio
Senasis Šiaulių turgus, apie 1919 m. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinio
Vyskupijos kurijos maketas. Iš UAB „Vakarinis fasadas“ archyvo.
Vyskupijos kurijos maketas. Iš UAB „Vakarinis fasadas“ archyvo.
Kurijos komplekso fasadas iš Tilžės gatvės pusės. Iš UAB „Vakarinis fasadas“ archyvo.
Kurijos komplekso fasadas iš Tilžės gatvės pusės. Iš UAB „Vakarinis fasadas“ archyvo.
Detalusis planas. Iš UAB „Vakarinis fasadas“ archyvo.
Detalusis planas. Iš UAB „Vakarinis fasadas“ archyvo.
Pirmo aukšto planas. Iš UAB „Vakarinis fasadas“ archyvo.
Pirmo aukšto planas. Iš UAB „Vakarinis fasadas“ archyvo.
Iš kairės: kolegija, vyskupijos kurija iš Aušros al. pusės ir katedra. Iš UAB „Vakarinis fasadas“ archyvo.
Iš kairės: kolegija, vyskupijos kurija iš Aušros al. pusės ir katedra. Iš UAB „Vakarinis fasadas“ archyvo.
Šiaulių vyskupijos kurija iš Tilžės g. pusės. 2013 m., K. Rimkutės nuotr.
Šiaulių vyskupijos kurija iš Tilžės g. pusės. 2013 m., K. Rimkutės nuotr.
Kurijos koridorius ir administracinė dalis iš Tilžės g. pusės. 2013 m., K. Rimkutės nuotr.
Kurijos koridorius ir administracinė dalis iš Tilžės g. pusės. 2013 m., K. Rimkutės nuotr.
Vaizdas į kuriją ir kolegiją atvažiuojant iš Tilžės g. pusės. 2013 m., K. Rimkutės nuotr.
Vaizdas į kuriją ir kolegiją atvažiuojant iš Tilžės g. pusės. 2013 m., K. Rimkutės nuotr.
Kurijos vidinis kiemelis. 2013 m., K. Rimkutės nuotr.
Kurijos vidinis kiemelis. 2013 m., K. Rimkutės nuotr.
Amfiteatras kurijos kiemelyje. 2013 m., K. Rimkutės nuotr.
Amfiteatras kurijos kiemelyje. 2013 m., K. Rimkutės nuotr.