Pastaruosius šešerius ar septynerius metus galima įvardyti kaip polifunkcinių arenų statybos bumo periodą. Didieji miestai arenas statė Europos krepšinio čempionatui, tačiau šie pastatai tenkina ir kitus, sociokultūrinius miestiečių poreikius. Antai istorikas Egidijus Aleksandravičius „Žalgirios areną“ įvardija kaip vieną didžiausių Kauno laimėjimų, o tokio tipo viešąsias erdves, apskritai, kaip savivaldaus ir save patenkinančio miesto atributus.[1]

Panašia linkme žengia ir kai kurie mažesni Lietuvos miestai. Antai Pasvalys, Utena, Prienai ar Garliava taip pat kuria viešasias erdves, kurios skirtos profesionalaus sporto infrastruktūros plėtrai, o taip pat ir sveikatingumo bei kultūriniams miestiečių poreikiams. Nors arenų statybos mastai dar nėra tokie dideli, kad jos būtų galima laikyti ryškiausiu dabartinės Lietuvos architektūros fenomenu, tačiau šio funkcinio tipo statiniai jau gali būti suvokiami kaip savotiška paralelė sovietmečiu plačiai statytiems kultūros namams.

Čia verta pastebėti, jog arenų estetika, kalbant apie mažesnių miestų atvejus, apsiriboja itin paprastais, netgi tiesmukais architektūriniais sprendimais. Neišsiskiria ir šviežiausiai pastatyta Kėdainių arena, kurios esmę sudaro vokiškos praktiškumo ir funkcionalumo patirtys pasireiškiančios lengvai transformuojamomis vidaus patalpomis. Tokiu būdu pastatas tampa lengvai panaudojamu tiek kasdienėms – darbinėms funkcijoms, tiek visuomeniniams renginiams[2]. Tiesa, verta paminėti, jog Kėdainių atveju, atsisakoma gana šabloniško ir estetiškai menkaverčio jau gana kanonišku mažesnių miestų arenoms būdingo spalvoto fasado apipavidalinimo naudojant pigias ir neišvaizdžias medžiagas. Vietoj to, renkamasis asketiškesnis, tačiau brandesnis grynų medžiagų: stiklo bei betono santykis, kuris geriausiai atsiskleidžia vitrininiame pastato aukšte. Nesudėtinga pastato tūrinė – erdvinė kompozicija ir achoromatinės spalvos atspindi pagrindinę – funkcionalumo idėją.

Apibendrinant galima pasakyti, kad mažesnių Lietuvos miestų polifunkcinių arenų architektūrinė kokybė nėra to lygmens, kad jas būtų galima traktuoti kaip ryškius taškus tų miestų architektūriniame žemėlapyje. Kėdainių arena, šiuo atveju, disponuoja kiek aukštesniu estetinės kokybės laipsniu, bet visgi būtų sunkiai lyginama su krematoriumo pastatu ar gyvenamuoju namu Senosios rinkos aikštėje. Tačiau verta pažymėti, kad tokio funkcinio tipo pastatams svarbiau yra socialinio veiksmo akumuliacija, nei perdėtas architektūrinis eksperimentavimas.

Kastytis Rudokas