Rezultatai pagal užklausą: Laikotarpis - Šiuolaikinė
Bilbao Guggeinheimo muziejus (Išlikęs) (0)
Adresas: 2 Avenida Abandoibarra, Bilbao, Spain
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Frank Gehry
Stiliai: Dekonstruktyvizmas
Metai: 1993 - 1997
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Už Lietuvos ribų
Laikotarpis: Šiuolaikinė
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Kultūros/sporto/poilsio, Meno galerija, Muziejus, Parodų rūmai
Medžiagos: Metalas, Gelžbetonis, Kitos medžiagos
Nuotraukos: 18
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Diskurso kaita. Periodą nuo XX amžiaus 8-9 dešimtmečių sąlyginai galima įvardyti kaip identitetų perkonstravimo ir naujų įvaizdžių gamybos laikmetį kai kuriuose Vakarų Europos ir pasaulio miestuose. Viena vertus, tai itin susiję su postmodernizmo filosofija ir jos paradigmos – postmodernizmo kaip gyvenimo būdo įsigalėjimu visuomenėse. Antra vertus, tokie kaitos taškai neišvengiamai buvo apspręsti pramonės epochos griūties, kuri ir tapo svarbiausia priežastimi miestams permąstyti savo ekonominę ir sociokultūrinę ateitį. Vieni geriausių tokio perversmo pavyzdžių laikytini Didžiosios Britanijos industriniai miestai kaip antai Liverpulis, Glazgas ar mažesnis – Stoke on Trent‘as, kurie išnaudodami savo praeities naratyvus sukūrė ir vis dar kuria savo postindustrinę ateitį. Prie šių britiškų pavyzdžių galima pridėti ir kai kuriuos Nyderlandų miestus, kaip antai Eindhoveną. Tokie kaitos procesai davė pradžią kūrybinių industrijų apibrėžimui.

Visgi reikia pripažinti, jog Ispanija ir jos miestų patirtys šiame kontekste yra išskirtinės. Ispanija Franco rėžimo periodu kentė pastovius ekonominius nuosmukius, ne gana to, šalis buvo izoliuota nuo likusio pasaulio kultūriškai. Tokiu būdu provincijų sostinės kaip antai Barselona ar Bilbao buvo paverstos į nykias pramonines teritorijas. Žlugus Franco diktatūrai visa šalis ir pastarieji miestai sugebėjo staigiai persiorientuoti prie besiformuojančios globalios rinkos sąlygų. Dar 1992 metais stebint Barselonos olimpiadą būtų itin sunku suvokti kad Icaria pakrantė tapusi „de facto“ viena geriausių urbanizuotų pasivaikščiojimo vietų visoje Viduržemių jūros pakrantėje, kažkada buvo paprasta sunkiosios pramonės teritorija, išraižyta geležinkelio bėgiais. Olimpinės žaidynės ne tik atspindėjo pasikeitusį Barselonos veidą po įvykdytos holistinės miesto regeneracijos, tačiau tapo ir puikia įvaizdžio gamybos akcija.

Naujos tapatybės paieškos. Bilbao, kaip ir Barselona, privalėjo pakeisti savo veidą ir dar svarbiau įvaizdį, kuris praeityje asocijavosi daugiausiai su baskų separatistų judėjimų vykdomais teroro aktais. Bilbao pasuko kultūrinio turizmo keliu.

Beatriz Plaza įvardino keletą svarbių ekonominių sąlygų tam, kad miesto regeneracija grįsta kultūros procesų ir kultūrinio turizmo akumuliacija būtų sėkminga. Visų pirma išskiriama tai, jog itin svarbus tolygus visų ekonomikos sektorių augimas kartu su turizmo ir kultūros sektoriais[1]. Ekonominė įvairovė ir integracija regeneruojamo regiono vidinėse teritorijose ir jų prieigose turi tapti pagrindiniu saugikliu leidžiančiu išvengti negatyviai atsiliepiančių staigių gentrifikacijos procesų. Bilbao sėkmė prasidėjo dar 1987 metais kuomet buvo patvirtintas bendrasis miesto regeneracijos planas už maždaug 1.5 mlrd. JAV dolerių. Buvo gerinama transporto infrastruktūra, gerbuvis, o miestas pasipuošė C. Pelli, J. Stirlingo, N. Fosterio ir kitų garsiausių pasaulio architektų pastatais. Kita vertus tokiu keliu ėjo ne vienas pasaulio miestas, tačiau Bilbao sėkmės slypėjo tame, jog jiems pavyko prisivilioti Th. Krensą ir „the Solomon R. Guggenheim Foundation“. Pastatytas muziejus Bilbao suteikė miestui tarptautinio kultūros centro statusą, o toks žingsnis neretai įvardijamas kaip antrepreneriškos miesto politikos pradžia[2].

Jei žvilgsime giliau į sociokultūrinį Bilbao atvejo kontekstą, tai suprasime, kad miestas pasirinko globalų identitetą užuot likęs lokalus – tiesiog Baskų krašto sostine. Štai Barselona ėjo kitu kelių, labiau derindama praeities kultūrinį kapitalą su globalia rinką. Gi Bilbao visiškai perkūrė savo semiotinį vaizdinį, tapo šiuolaikiniu kultūros rinkos flagmanu, tačiau tokiu pat vartotojišku kaip ir J. Koonso darbas prie muziejaus.

„Starchitecture“ ir visuomenė. Prieš kelis dešimtmečius F. Jamesonas rašydamas apie Westin Bonaventure viešbutį Los Andžele teigė, jog šis pastatas – tai postmodernios erdvės realizacija, kuriai pagaliau pavyko peržengti žmogaus gebėjimą orientuotis ir identifikuoti savo poziciją erdvėje[3]. Visgi, žvelgiat iš dabartinio žiūros taško ima atrodyti, kad medituota tikrovė kaip ir „starchitektūra“ taip pat peržengia žmogaus galimybes konkrečiai suvokti save erdvėje. Tačiau keisti, neaiškūs ir aplinką disonuojantys pastatai būtent ir yra tai, kaip teigia J. Zulaika, ko šiandieninė visuomenė trokšta[4]. J. Gehrio Guggeinheimo muziejus(1993-1997), būtent ir buvo tai, kas atitiko to meto visuomenės troškimus (šiame kontekste galima pasakyti, kad Pompidou centras buvo kiek per ankstyvas sprendimas). Jau kiek vėliau tokius muziejus – katedras ėmė statytis ir kiti pasaulio miestai.

Tviskantys ir blizgantys dėl to atraktyvūs Bilbao muziejaus titano fasadai apibrėžia tam tikrą šiandieninės architektūros diskursą, kuris formos prasme remiasi pažangių konstrukcinių galimybių demonstravimu bei, sociokultūrinėje plotmėje, vartotojiškos, globalizmo ekonomika grįstu požiūriu į gyvenimą. Kaip bebūtų, F. Gehry ir kiti „starchitektai“ meistriškai valdo tokio pobūdžio architektūros kalbą, o sėkminga muziejaus frančizės veikla ir toliau savo plėtros koncepciją grindžia iššūkio statybos sprendimais.

Kastytis Rudokas

[1] Plaza, B. 2008. On Some Challenges and Conditions for the Guggenheim Museum Bilbao to be an Effective Economic Re-activator. International Journal of Urban and Regional Research. 32(2), p. 506-517.

[2] Gonzales – Caballos, S. 2004. The role of the Guggenheim Museum in the development of urban entrepreneurial practices in Bilbao. IJIS 16 (3), p. 177–186

[3] Jameson, F. 1998. The Cultural Turn Selected Writings on the Postmodern 1983-1998. Verso.

[4] Zulaika J. 2007 Desiring Bilbao: the Krensification of the Museum and its Discontents. Stuttgart: Nuerttembergischer Kunstverein. 2007.