Dailės parodų rūmai – ryškus ir atpažįstamas sovietinės Lietuvos architektūros ženklas. 1964 m., kuomet buvo paruoštas projektas, jau buvo įsibėgėjęs socialistinių statybų industrializavimas. Minimalistiniai, surenkamųjų gelžbetonio konstrukcijų formas atliepiantys stačiakampiai tūriai, tuomet dar nediskredituoti begalinių pasikartojimų, drąsiai kilo tiek neutralioje tiek ir istorinėje aplinkoje. Laužyta galerijos plano konfigūracija, pulsuojantys fasadai šiame kontekste pateikė visiškai kitą požiūrio kampą, ir netruko tapti vienu iš Lietuvos SSR architektūros etalonų. Vėlesni pokalbiai apie seno ir naujo dermę, apie vietos dvasios paieškas naujojoje statyboje, tapo nebeįmanomi be šio V. E. Čekanausko kūrinio. Tad, rūmus neabejodami galime priskirti prie paradigmatinių architektūrinės minties pavyzdžių, bylojančių apie tam tikrus lūžius vis dar dominuojančioje Chruščiovinėje „pigiau-daugiau-greičiau“ savimonėje. Statybai buvo sugrąžinta meninė dimensija. Tačiau estetika šioje dvasios turtinimo įstaigoje buvo suvokiama visiškai priešingai, nei vos spėtoje užmiršti dekoratyvioje, socialistinės simbolikos prisodrintoje stalinizmo epochoje. Kritinio regionalizmo bei Alvar Aalto inspiruotas objektas, į uždarą socialistinę sistemą įnešė tarptautinės, tiesiogiai su politine sistema nesusijusios dvasios.

Architektūrinis pulsavimas, ritmiška kaita ne tik fasadų plokštumose bei pačiame tūryje – ne atsitiktinė. Tokiu būdu, pasitelkiant modernias priemones siekta pateikti savitą Vilniaus senamiesčiui būdingų erdvinių sąskambių interpretaciją, subtiliai prisitaikyti urbanistinės aplinkos ypatumų. Antai specialiai tam kad neužstotų vaizdo pažeminta pagrindinio įėjimo dalis, einančiam link pastato pagrindine Didžiąja gatve leidžia pasigrožėti Visų Šventųjų bažnyčios varpinės bokštu. Įdomu paminėti, kad netoliese stovinti miesto rotušė tuomet buvo Dailės muziejumi. Tokiu būdu, projektuojant naują panašiai paskirčiai skirtą objektą, buvo kuriamas vientisas kompleksas, turėjęs pasižymėti seno ir naujo derme (būta netgi planų statinius sujungti požeminiu tuneliu). Aktyvūs, dėmesį patraukiantys naujieji rūmai turėjo tapti lygiaverčiu rotušės partneriu – kai kuriose perspektyvose dominuojantys ir kontrastuojantys, o kai kuriose korektiškai pasitraukiantys į foną ar kartu kuriantys savotiškus urbanistinius vartus. Dėmesys istorinei aplinkai išlaikytas ir medžiagiškume – gelžbetonis, aliuminis bei tuo metu populiarus dolomitas, čia derintas su įvairių faktūrų originaliu tinku turėjusiu suteikti senamiesčiui artimo kolorito.  

Išlaikydamas svarbiausius naujosios architektūros principus – laisvą planą, gelžbetoninį karkasą, pilotis bei kitus elementus, tačiau tuo pat metu aktyviai reaguodamas į aplinką, pastatas atspindi ištisos Lietuvos architektų kartos aktyviai deklaruotas idėjas apie harmoningų naujosios ir istorinės architektūros sąveikų paieškas. 1969 m. Parodų rūmų projektas buvo pristatytas žurnale L‘Architecture d‘Aujourd‘hui, o 1971 m. autoriai ir statytojai apdovanoti SSRS Ministrų Tarybos premija. Šiandiena rūmai po truputi tampa istoriniais, iliustruoja vis labiau į praeiti nutolstančio laikmečio sampratas bei galimybes.

Vaidas Petrulis