Kauno pilis (Išlikęs, k.k.v.r. 839) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Pilies g. 17
Architektūros tipas: Profesionalus
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: LDK
Architektūros šakos: Kariniai, Pilis
Medžiagos: Mūras (mišrus), Kitos medžiagos
Nuotraukos: 20
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Teritorijos: Kauno pilis, Kauno senamiestis

Istoriniuose šaltiniuose seniausia išlikusi užuomina apie Kauno pilį yra iš 1361 m., – Vygando Marburgiečio kronikoje minimas Kaunas (Kawen) ir jo pilis. Tų metų vasarą kryžiuočiai kartu su pilių meistrais surengė žvalgomąjį žygelį į Kauną siekdami surinkti duomenų apie pilies mūrus[1]. Tai pirmas neginčijamas šios vietos paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. O kitais metais, 1362 m. balandžio 16 d. kryžiuočiai ir jų sąjungininkai jau užėmė mūrinę Kauno pilį. Kuriantis ir augant miestui, Kauno pilis buvo atskiras juridinis ir ūkinis vienetas tuometinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės struktūroje. Pilis buvo steigiama ir statoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracijos, tai yra visos valstybės rūpesčiu.

Šiandien Kauno pilis yra vienas ryškių miesto simbolių. Pilies istorija nėra lengvai atkuriama. Istorinių šaltinių nedaug, o ir tų dalis negrįžtamai prarasta nelaimingų įvykių metu. Aptariant pilies istoriją, literatūroje ilgą laiką nebuvo nusistovėjusios nuomonės dėl statybų laikotarpio, gynybinių įrenginių pobūdžio ir palaipsniui vykusių perstatymų. 1930 m., švenčiant legendinę Kauno sukaktį, imtasi pilies tyrimų vadovaujant Eduardui Volteriui. Vėliau, jau pokario metais, juos tęsė Karolis Mekas, o paskutinį dešimtmetį pilį tyrinėjo Algirdas Žalnierius.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje XIV a. buvo pradėtos statyti mūrinės aptvarinio tipo pilys (Kaunas, Medininkai, Krėva, Lyda). Gan aiškiai galima išskirti kultūrinį sluoksnį ir laikotarpį, siejamą su 1-osios pilies pastatymo ir sugriovimo įvykiais, kurie datuojami XIV a. viduriu – 1362 metais. Tyrimų metu taip pat buvo atrasti po 1-osios pilies sugriovimo ir iki 2-osios pastatymo susidarę medinių įtvirtinimų sluoksniai. O šiuo metu išlikę pilies griuvėsiai atstovauja Kauno 2-osios pilies statybų etapą, datuojami XIV ir XV a. sandūra – XVII a. viduriu. Vėliau statinys palaipsniui per kelis šimtmečius visiškai sunyko. 

Pirmą žygį link Kauno kryžiuočiai surengė 1362 m. Su gausia palyda, greičiausiai išplaukę iš Ragainės ir laivais pasiekę santaką, kovo 13 d. sustojo netoli Kauno. Pilies ginti su stipria kariuomene atžygiavo Kęstutis. Atrodo, žygiui ordinas gerai pasirengė ir panaudojo stiprias karo pajėgas. Iš Ragainės per tris dienas kryžiuočiai pasiekė Kauną ir čia dar pusantros savaitės ruošėsi apgulčiai, padarė perkasą, pasistatė tiltų, mūšiui buvo paruošti taranai ir mėtyklės[2]. Atrodo, kad kai kurių iš šių įrenginių pėdsakų aptikta ir archeologinių tyrimų metu – prie pietvakarinio bokšto atrasta sudegusių ir sudūlėjusių medinių konstrukcijų likučių[3]. Tai atskleidžia, kokią grėsmę savo planams su Kauno pilies pastatymu siejo ordinas. Rengiantis pulti pilį imta statyti mašinas sulig sienų aukščiu. Tai nebuvo paprasta, nes pilyje esantys šauliai taikliai gynėsi[4]. Ilgai, daugiau nei mėnesį, trukusio puolimo metu, panaudojant griovimo mašinas – sienodaužius, pavyko išgriauti abu priešpilio bokštus, pralaužti sienas. Mėginti ir kiti būdai: dalinai užpilamas priešpilio griovys ir pastatomi laikini mediniai įtvirtinimai kaip puolančių karių priedanga. Gynėjai taip pat dėjo visas pastangas išsilaikyti – net mūšio metu atstatė bokštą ir iš jo intensyviai apšaudė kryžiuočius. Priešams netgi išgriovus priešpilį ir apgulus jau pažeistus pagrindinius įtvirtinimus ant kalvos, mūšis dar tęsiasi visą savaitę[5]. Vėl prireikė statyti puolimo bokštus, bet tik vėliau, po nuožmios kovos, yrant pilies sienoms, gynėjai nebeatlaikė. Visą įrangą, reikalingą piliai pulti, kryžiuočiai atsigabeno laivais.  

Dabar jau nesužinosime pirmosios pilies plano, didelę jos dalį nuplovė Neris su visais joje stovėjusiais įtvirtinimais ir statiniais. Remiantis tyrimų duomenimis yra rekonstruojamas pilies sienomis aptvertas apie 5 200 m² ploto kiemas kalvos viršuje[6]. Visą gynybinį kompleksą sudarė aukštomis aptvarinėmis sienomis apjuosta pilis aukščiausioje kalvelės vietoje, ją supo statūs šlaitai, tačiau šlaitų pakraščiuose dar įrengtas nedidelis pylimėlis, kai kur jo paviršius sutvirtintas moliu – taip sustiprintas šlaitas, o drauge pylimėlis trukdė prie pilies sienos pristumti apgulos bokštus. Tokio pylimo pėdsakų rasta prie pietinio fosos šlaito[7].Akivaizdu, kad dar iki pirmojo kryžiuočių puolimo prasidėjusi 1-osios pilies statyba vyko plačiai, už jos sienos išorėje buvo ruošiamas kalkių skiedinys mūro darbams. Lyginant ir nukasant fosos šlaitus viršuje buvo supiltas apie 1,9 m aukščio ir iki 9 m pločio ties pagrindu pylimas. Fosos šlaitas ir pylimo paviršius sutvirtinti molio sluoksniu. Tačiau pylimo viršuje jokių gynybinių įrenginių pėdsakų nepastebėta. Fosos ir pylimo šlaitas sudarė apie 30º nuolydį.

1362 m. nugriovus pilies sienas susidarė akmenų ir plytų nuolaužų sampilas, paviršius pakeltas iki pylimo viršaus, užpylus žvyro fosos šlaitas vėl buvo tvirtinamas moliu. Tai daryta bent dviem etapais. Šlaitų apačioje įrengta priešpilio siena, kaip spėjama, su dviem bokšteliais kampuose, už priešpilio kelis ir keliolika metrų tęsėsi gynybiniai grioviai, įrengti panaudojant natūralios senvagės likučius (jų plotis paviršiuje galėjo siekti 40–50 m[8]). Čia greičiausiai būta vandens, bent jau drėgnesnio sezono metu. Pilies sienos storis siekia apie 2–2,5 metro[9]. Mūras labai paprastas – iš stambių akmenų, sudėtų eilėmis, sukrautas kiautas, o vidus užpildytas smulkesniais akmenimis bei skalda, viskas perlieta kalkių skiediniu. Sienų viršus turbūt bent iš dalies buvo mūrytas iš plytų – jų gausiai surasta griuvenose, atsiradusiose po kryžiuočių puolimo ardant sienų likučius. Spėjama, kad sienų aukštis galėjo siekti 9 m ar net iki 12–13 metrų[10]. Tačiau priešpilio sienos pastebimai plonesnės, apie 1,2–1,5 m storio, o vakarinėje pusėje – iki 2 m storio. Greičiausiai jos buvo neaukštos. Vidinėje pusėje supylus žemes ir suformavus gynybos aikštelę jų aukštis neviršijo 2 m, tačiau nuo griovio tas aukštis galėjo siekti ir 4–5 metrus[11].

Ilgą laiką buvo įprasta Kauno pilies pastatymą nukelti į XIII amžių [12][12]. Tačiau po intensyvių archeologinių pilies tyrimų, taip pat pasiremiant istorinių kronikų užuominomis, galima teigti, kad 1-oji Kauno pilis pastatyta XIV a. antrajame ketvirtyje – viduryje[13]. Kai kurie tyrimų duomenys liudija, kad nespėta visiškai baigti įrengti pilies – vienoje vietoje išorėje už priešpilio sienos rasta tik paruoštų, bet nepanaudotų statyboms akmenų krūva[14]. Palyginti su kitomis panašiomis to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilimis, Kauno pilis pasižymėjo gana sudėtingais gynybiniais įrenginiais.

Tai, ką pažįstame kaip Kauno pilį, yra 2-oji, po sugriovimų atstatyta pilis. Mūrinė, su bokštais kampuose, pritaikyta gintis nuo tobulesnės karinės technikos, 2-oji Kauno pilis pastatyta pačioje XV a. pradžioje, tačiau tikslesnio laiko išsiaiškinti nepavyko. Anksčiau manyta, kad ji pastatyta netrukus po to, kai buvo sugriauta 1-oji pilis[15]. Remiantis pastarųjų metų archeologiniais tyrimais, 2-osios pilies statyba nukeliama į XIV ir XV a. sandūros metus[16].

Tačiau iki pastatant 2-ąją pilį tiek vienos, tiek ir kitos kovojančios pusės dėta daug pastangų įsitvirtinti Nemuno ir Neries santakos zonoje. Istoriniuose šaltiniuose (Vygando Marburgiečio „Naujoje Prūsijos Kronikoje“) tarp kitų Lietuvos pilių ne kartą minima Naujojo Kauno pilis, buvusi kažkurioje Nemuno saloje. Tai Vyrgalės sala ties Nevėžio žiotimis. Stengiantis sutrukdyti lietuviams tvirtinti šią pilį, kraštas nuolat niokojamas: puldinėjimų metu griaunami ir įtvirtinimai ir įrengiami nauji, nuolat perstatomi, nežymiai keičiama vieta, jie pereina iš rankų į rankas (Gotesverderis, Marienverderis, Ritersverderis). Greičiausiai buvo statomi žemių ir mediniai įtvirtinimai, o mūro elementai naudojami tik kai kur.

Santakoje buvusioje piliavietėje stambesnių statybos darbų nevyko. Aprašant 1385 m. įvykusį Vokiečių ordino ir Skirgailos karių būrio susidūrimą minimi įtvirtinimai, bet greičiausiai jie buvo pastatyti netoliese buvusios pilies. Atrodo, tik paskutiniame XIV a. dešimtmetyje, po 1394 m. kryžiuočių žygio į Vilnių, kurio metu ordino magistras Senojo Kauno vietoje stabtelėjo pasirengti tolesniam žygiui, senojoje Kauno pilyje buvo įrengta palyginti nesudėtingų medžio ir molio įtvirtinimų, o buitiniai statiniai pritaikyti pasyviai gynybai. Tai liudija sluoksnis, susiklostęs tarp ryškiai matomo 1362 m. pilies sugriovimo sluoksnio ir naujos pilies statybos pėdsakų. Čia rasta suvirtusių perdegusio molio gabalų, kai kurie iš jų nuglaistytais šonais. Tokie radiniai rodo, kad molio tinkas dengė sienų ir medinių konstrukcijų kampų paviršius[17]. Tyrinėjant taip pat atrasta stulpaviečių ir nedidelių griovių, tai likę pėdsakai nuo buvusių statinių. Matyt, piliavietėje tuo metu būta medinių pastatų, apdrėbtų moliu, o  patalpose – iš molio drėbtų krosnių[18]. Tačiau šie įtvirtinimai stovėjo gana trumpai.

Besikeičiant istorinėmis aplinkybėmis, XIV ir XV a. sandūroje nusistovėjus politiniams santykiams, pradėta antrosios pilies statyba. Tačiau neabejotina, kad tai buvo laikoma valstybės reikalu. Minėtinos didžiulės darbo ir medžiagų sąnaudos: lauko riedulių, žvyro, smėlio, kalkių, molio plytoms degti, iškastas didelis kiekis žemių gilinant griovį ir lyginant jo šlaitus. Svarbiausi įtvirtinimai buvo iki 3,5 m storio pilies sienos ir masyvūs bokštai. Pamatą pasirinkta tvirtinti mediniais sienojais. Daugybė žvyro iš naujai formuojamų griovio šlaitų buvo paskleidžiama čia pat, pradedančio kurtis miesto prieigose. Aplink pilį išsidėsčiusiuose miesto kvartaluose visur aptinkamas jo sluoksnis, kai kur net iki metro storio. Tolstant nuo pilies sluoksnis plonėja.

Tačiau atstatytoji pilis gynybos reikmėms praktiškai jau nebuvo naudojama. XV a. ji tvarkoma, čia apsistodavo didieji kunigaikščiai. XVI a. pilis iš pagrindų rekonstruota: pastatyta bastėja, pakeistas šaudymo angų išsidėstymas aptvarinėse sienose, atlikti kiti darbai. Iki 1655 m. karo su Maskva pilyje nuolat buvo užsiimama veikla, tai patvirtina rasti krosnių kokliai, buitinė keramika ir išmesti buitiniai daiktai. 

Tyrinėjant Kauno pilies gynybinį griovį nustatyta, jog jis jau XV a. II pusėje pradėtas užpylinėti suverčiant kelių metrų storio gyvulių mėšlo sluoksnius[19]. Jis buvo pilamas iš miesto pusės, kur šiuo metu išlikęs vadinamos „žydų ligoninės“ pastatas ir susiaurino griovį 8-9 metrais.

Mindaugas Bertašius



[1] Marburgietis, Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika, 1999, Vilnius: Vaga, p. 109.

[2] Sidaravičius, K. Sunkiausių kovų šimtmetis. Lietuvių karas su kryžiuočiais, (red. J.Jurginis), 1964, Vilnius: Mintis, p. 226.

[3] Žalnierius, A. Kauno pilis. 1989 m. Kauno pilies archeologinių tyrimų ataskaita, 1990, T. I–II, Kaunas, LII B. 1787, 1788.

[4] Marburgietis, op. cit., p. 114.

[5] Marburgietis, op. cit., p. 116–120.

[6] Žalnierius, A. Pirmoji Kauno pilis. Kauno istorijos metraštis, 2002, t. 3. Kaunas: VDU, p. 7–36.

[7] Žalnierius, 1990, op. cit.

[8] plg.: Žalnierius, A., 2002, op. cit., p. 26.

[9] Mekas, K. Kauno pilies archeologiniai tyrinėjimai jos architektūros raidai nušviesti. Architektūros paminklai, 1993, t. 13. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, p. 3–12; Žalnierius, 2002, op. cit., p. 17.

[10] Mekas, 1993, op. cit., p. 8.

[11] Žalnierius, A., 2002, op. cit., p. 29.

[12] Lietuvos architektūros istorija, 1987, t.1, Vilnius: Mokslas, p.37; Mekas, K. Kauno pilis. Lietuvos pilys, 1971, Vilnius: Mintis, p. 153–168; Mekas, 1993, op. cit.

[13] Žalnierius, A., 2002, op. cit.

[14] Žalnierius, A., 2002, op. cit., p. 29.

[15] plg.: Mekas, K., 1971, op. cit.; Lietuvos, op. cit., p. 95.

[16] Žalnierius, A. Kauno senamiesčio 46 kv. Pastatas Pilies g. Nr. 12, naujai kasamo rūsio ir inžinerinių komunikacijų 2004 m. archeologinių tyrimų ataskaita, 2005, Kaunas, LII B. 4437.

[17] Žalnierius, A. Bronzos liejyklos Kaune XVII-XVIII a. Kauno istorijos metraštis, 2004, t. 5, Kaunas: VDU, p. 213.

[18] Žalnierius, A., 2004, op. cit., p. 218.

[19] Žalnierius, A. A. Jakšto gatvė 5. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2012 metais, 2013, Vilnius: LAD, p. 387.