Mūrinis pastatas stovi prie XVI a. pr. susiformavusios gatvelės, kuri iki pat XIX a. pr. vadinama Papinigio (Mikalojus Papinigis – čia XVI a. gyvenęs Kauno pilietis). Gotiška mūro technika rodo, jog jis statytas XVI a., tačiau tikslių rašytinių žinių nėra. Apie šio sklypo ir pastato egzistavimą minima kaimyninės valdos situacijoje – 1610 m. sausio 19 d. čia paminėtas kaimynystėje stovintis Motiejaus Jokūbonio namas.[1]

XVII a. viduryje sklypą ir pastatus įsigijo Kauno magistrato suolininkas Petras Dvilevičius su žmona Darata Daujotaite, kurie atstatė po 1655-1661 m. karo sugriautus pastatus. Po P. Dvilevičiaus mirties našlė ištekėjo už Kazimiero Brizgio ir 1672 m. buvo įvesdinta į valdą.[2] XVIII a. pb. didelė valda su pastatais iki pat Kurpių gatvės priklausė karališkajam gydytojui Jonui Adolfui Esenui ir jo žmonai Kristinai. Po jos mirties nekilnojamąjį turtą paveldėjo vaikai: žandarų papulkininkis Henrikas, dragūnų kapitonas Jonas, dragūnų štabskapitonas Simonas ir dukra Karolina.

1828 m. paveldėtojai sklypą su mūriniu apleistu namu (Zamenhofo g. 5a) pardavė Lenkijos karalystės valdiniui, pirkliui Karlui Gerlei. Šis buvusį gyvenamąjį namą rekonstravo į sandėlį užstatydamas trečią aukštą.[3] 1856 m. birželio 1 d. gaisro metu sandėlys apdegė.[4] Remontuojant šį pastatą po gaisro jis buvo pailgintas į kiemo pusę, iki pat vakarinės sklypo ribos.

1857 m. sudarytas sandėlio rekonstrukcijos projektas pastatant trijų aukštų priestatą. Projektą parengė Kauno gubernijos statybos ir kelių komisijos braižytojas M. Rudolfas.[5] Mūriniame, trijų aukštų čerpėmis dengtame priestate per visus tris aukštus nurodomos patalpos skirtos sandėliavimui. Apie rytinę (prie gatvės) triaukščio sandėlio pusę, statytą XVI a. rašoma, jog yra rūsys, skliautuotas, susidedantis iš 2 dalių, į kurį veda 2 įėjimai. Beje, labai įdomiai įvertintos gaisro metu nesudegusios statybinės medžiagos – jos tiesiog suskaičiuotos: raudonų plytų sienose, skliautuose, krosnyse ir dūmtraukiuose buvo likę 423 460 vnt., akmenų pamatuose – 18, 9 kubinių sieksnių (1 sieksnis – 2,13m).[6]

Nuo XIX a. vid. iki II-ojo pasaulinio karo pastatas neremontuotas. II-ojo karo metu smarkiai apgriautas, išliko tik rūsiai ir dalis sienų.[7] 1961-65 m. pagal architektės S. Čerškutės projektą atliktas kapitalinis remontas. Pastas buvo fragmentiškai restauruotas ir pritaikytas butams. 1985 m. pagal architekto A. Staskevičiaus projektą pradėta rūsio ir pirmo aukšto restauracija.[8]

Tad pastatas formavosi trimis etapais: pirmame etape – XVI a. pastatyta vidurinė dalis ir rūsys – čia dar likę gotikinio plytų rišimo. Antrame etape pristatyta rytinė dalis prie Zamenhofo gatvės po 1655-1661 m. sugriovimų. Šios dalies rytinis fasadas tinkuotas, išlikę autentiškų detalių. Vertingiausia – fragmentiškai restauruoti fasadai. Trečiajame etape – 1856 m. pristatytas vakarinis mūrinis, trijų aukštų priestatas iki pat vakarinės posesijos ribos.

Raimonda Rickevičienė