1994 metais buvo priimtas ir aprobuotas Naros dokumentas[1] skirtas autentiškumo problematikai kultūros paveldo lauke. Galima teigti, kad šis dokumentas buvo pirmas ir svarus žingsnis autentiškumo sampratos kaitai oficialiojoje paveldosaugoje, parodant, kad autentiškumas yra reliatyvi sąvoka, o ne vien vidinių verčių sistema apimanti monumento materialiąją substanciją. Čia taip pat gana nedrąsiai kalbama ir tai, kad kultūros paveldo apsaugos vienas iš tikslų yra objektų praturtinimas/sustiprinimas [en. enhancement]. Tokie, nors puse lūpų ištarti, teiginiai leidžia manyti, jog kultūros paveldas net ir pačiame aukščiausiame lygmenyje [UNESCO] suvokia būtinybę integraliai žvelgti į bendramokslinių diskursų kaitą pasaulyje.

Tokie kaitos ženklai ypač svarbūs miestų senamiesčių tvariai raidai užtikrinti apimant ne tik kultūros paveldo disciplinos reikalavimus, bet ir žvelgiant į dabarties ekonominius ir socialinius poreikius tokių teritorijų gyvybingumui užtikrinti. 2007 metais Jurgio Rimvydo R. Palio, Jono Audėjaičio ir Gedimino Kezio suprojektuotas viešbučio „Santaka“ priestatas tampa svarbiu Senamiesčio – Naujamiesčio turizmo infrastruktūros dedamuoju ir integralia bendros rekonstrukcijos dalimi. Šiuo atveju net labiau nei funkcinis, gali būti išskirtinas estetinis sprendimas, kuris pasižymi drąsa išreikšta per sąlyginai didelį aukštingumą bei miesto istorinio naratyvo perpasakojimų, kuris išreikštas interpretuota istorinių Kauno uosto sandėlių turine – erdvine kompozicija. Vario lakštų fasadas akivaizdžiai sustiprina priestato estetinį poveikį ir įtaką Kauno senojo miesto panoramai: priestatas, žvelgiant nuo Aleksoto šlaitų, dėka spalvos tampa nauju, lengvai pastebimu istorinės Kauno dalies vertikaliu akcentu. Kita gi vertus, žalios spalvos motyvai pastebimi ir ankstesniuose viešbučio rekonstrukcijos etapuose, todėl nors rekonstrukcijų koncepcijos skirtingos, sukuriamas ansambliškumo įspūdis.

Kaip teigiama Vienos memorandume, kuris traktuojamas kaip vienas progresyviausių dokumentų skirtų „seno“ ir „naujo“ santykiams istorinėse miestų dalyse: „pagrindinis šiuolaikinės architektūros iššūkis istoriniuose miestuose yra atliepti į raidos dinamiką, palengvinti prisitaikymą prie kintančio socioekonominio diskurso, augimo, tačiau tuo pat metu gerbti paveldėtą miestovaizdį“[2]. J. R. Palio, J. Audėjaičio ir K. Kezio suprojektuotas viešučio priestatas iš esmės atitinka šiuos gana formalius reikalavimus. Tačiau, apibendrinant, svarbu tai, jog priestato architektūrai, neliekant indiferentiška, pavyksta ir harmoningai įsilieti į Kauno istorinį urbanistinį audinį, o taip pat ir saikingai, bet originaliai praplėsti senosios miesto dalies vertikalių akcentų geografiją. Priestatą galima drąsiai vadinti viena sėkmingiausių intervencijų į Senamiesčio – Naujamiesčio istorinę aplinką.

Kastytis Rudokas