Šio pastato vieta minima jau nuo XVI a.[1], kuomet 1584 m. Kauno miestietis Andrius Barčiaus pateikė skundą dėl senelio, pirklio Bartolomėjaus Sakūno Barčiaus, 1519 m. palikto testamento. Tiesa, neaišku ar pačioje XVI a. pradžioje čia stovėjęs namas buvo mūrinis, nes akte tai nenurodoma. Kiek vėliau čia gyveno Kauno miesto burmistras Simonas Gradauskas, tad galima manyti, kad pastatas tuomet jau buvo mūrinis, atitinkantis S. Gradausko turtą ir visuomeninę padėtį[2].

S. Gradausko sūnus Jonas mirė prieš 1610 m., liko jo našlė Barbora Piečiūtė, kuri antrą kartą ištekėjo už Vaitiekaus Jodzevičiaus.[3] Jodzevičiaus palikuonys valdą su pastatais greičiausiai pardavė. XVII a. pr. valda priklausė Dorotai Šablauskienei, ji čia tarp 1608–1627 m. pastatė mūrinį gyvenamąjį namą (rytinėje valdos dalyje), kuris, manoma, kartu su kitais mūriniais ir mediniais statiniais buvo sudegintas 1655–1661 m. karo metu.[4]

Atstatant miestą po karo likę griuvėsiai buvo apjungiami, užstatomi antri aukštai, fasadai daromi palei gatves, atsisakyta ankščiau būdingos tradicijos namus statyti galu į gatvę. Namą Vilniaus g. 10 atstatė Kauno magistrato suolininkas Petras Petersonas.[5] Po 1731 m. miesto gaisro (“baisusis 1731 m. gaisras pavertė pelenais ir griuvėsiais beveik visą Kauną; beliko sveikos tiktai kelios dešimtys namų ir liuteronų bažnyčia”[6]), namas perėjo Kauno miesto teisėjui Kristupui Valteriui, kuris jį atstatė. Po šio atstatymo namas įgavo dabartinę išvaizdą – galuose sumūryti barokiniai frontonai, kurie yra beveik analogiški kaip ir Rotušės a. 28 ar Masalskio rūmuose A. Jakšto g.

Kadangi Valteriai neturėjo vaikų, tai P. Valterienė, Kauno m. teisėjo našlė, mūrinį namą (kamienica) su rūsiais bei svirnu 1776 m. keliems metams išnuomojo Gatermanui.[7] Vėliau valda, kuri tęsėsi iki Valterienei priklausiusio daržo ir sodo prie Muitinės gatvės, buvo parduoda Jonui Kristijonui ir Onai iš Ottų Gatermanams.[8] 1790 m. Gatermanas už mūrinį namą ir valdą su pastatais mokėjo 15 auksinų per metus padūmės mokesčio.[9] 1792 m. balandžio 25 dieną Kauno miesto magistrate užregistruota, kad J. P. Gatermano namo, antro aukšto bute gyveno karininkas. Šiame bute nuo Vilniaus gatvės pusės viename kambaryje tuo metu jau reikėjo remontuoti langus, o kitas kambarys stovėjo visiškai tuščias, ir buvo tinkamas tik karininko sandėliui.[10] 1797 m. kovo 27 d. Jono Kristijono Gatermano testamente paminėta, jog name yra krautuvė (kram), kurios prekės buvo laikomos pačiame name. Be sklypo su visu užstatymu, testamentu buvo paliekami bravoro katilai ir visi ūkiniai padargai.[11]

1846 m. valdos ir pastato savininkė – Vilhelmina Kerevičienė namą įvertino.[12] Įvertinime teigiama jog mūrinis namas yra tvirtas ir pastatytas iš gerų medžiagų, gerame stovyje. Po namu minimi – skliautuoti rūsiai, pirmame aukšte – krautuvė. Mūriniame, čerpėmis dengtame name buvo parduotuvės ir gyvenamieji kambariai. Vėlesniame, 1859 m. broliams Kerevičiams darytame darytame namo įvertinimo akte rašoma, kad namas mūrinis, dviejų aukštų, dengtas čerpėmis, palei Vilniaus gatvę prie jo pristatytas mūrinis priestatas.[13] Pirmame aukšte keturi gyvenamieji kambariai, dvi virtuvės, dvi krautuvės ir keturios priemenės. Čia stovėjo keturios olandiškų koklių krosnys su visais ketiniais priedais bei viena rusiška krosnis. Antrame aukšte buvo aštuoni gyvenamieji kambariai, koridorius, virtuvė bei dvi priemenės. Patalpas šildė šešios olandiškų koklių krosnys ir plytinis židinys. Po namu buvo trys atskiri rūsiai su durimis, į kuriuos nulipama plytiniais laiptais. Dviejuose rūsiuose lubos skliautuotos, trečiame – paprastos.

Kerevičiai[14]1860 m. namą su sklypu pardavė Šiaulių 3 gildijos pirkliui Abraomui Kopelianskiui. XIX a. pb. šis nekilnojamas turtas perėjo pirkliui C. Rapoportui. Tuo metu mūriniame, dviejų aukštų su salka name veikė dvi krautuvės ir duoninė (kepykla). Kitose patalpose buvo įrengti butai[15]. Nuo 1904 m. pastato pirmame aukšte veikė vaistinė, krautuvė ir kepykla. Iš XX a. pradžios yra išlikusios kelios atvirutės darytos iki 1914 m. ir I-ojo pasaulinio karo laikotarpiu, kuriose yra užfiksuotas namas Vilniaus g. 10 su balkonu antrame aukšte. Taip pat yra išlikęs 1909 m. pieštas M. Barvickio 18 piešinių ciklas “Nykstančios senos statybos liekanos Kaune”, kuris yra saugojamas Nacionaliniame Dailės muziejuje.[16] Autorius detaliai užfiksavo ir namo frontoną bei kitas jo detales.

1922 m. savininkai Šerai pagal techniko Segalausko projektą įrengė salkas su švieslangiais iš Vilniaus gatvės pusės bei pakėlė stogą iki 3 aukštų iš kiemo.[17] 1925 m. mūriniame, dviejų aukštų name prie Vilniaus gatvės veikė keturios krautuvės, buvo įrengti nuomojami butai. Vienoje iš krautuvių prekiavo Rozmarinas, garsus to meto Kaune savo mėsos gaminiais. 1929-1940 m. siekiant patalpas moderniau pritaikyti prekybai buvo didinamos pirmo aukšto angos. Sovietmečiu prie pastato restauracijos dirbo architektai D. Zareckienė, K. Bubnaitis ir N. Švėgždienė. 2012 m. restauracijos ir pritaikymo projektą parengė A. Prikockienė.

Raimonda Rickevičienė