Romo Ovsiejaus Nochimo namas Kaune (Išlikęs) (1)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Vytauto pr. 1
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Juozas Segalauskas
Savininkai: Romas Ovsiejus Nochimas
Stiliai: Funkcionalizmas/modernizmas
Metai: 1929 - 1931
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Gyvenamieji
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 25
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Aliejaus fabrikas, Architektas Edmundas Frykas, Biurokratija, Daugiabutis gyvenamasis namas, Juozas Segalauskas, Kaunas, Kauno naujamiestis, Modernizmas, Tvoros
Teritorijos: Kaunas, Kauno naujamiestis, M. K. Čiurlionio g. Kaune, Namas Kaune, Vytauto pr. 1 (buv. R. O. Noachimo), Vytauto pr. Kaune

Liūdna, tačiau šiandiena pažvelgę į Vytauto pr. nuo geležinkelio stoties, išvysime du modernios architektūros, tačiau apgailėtinos būklės namus, kurie formuoja įvažiavimą į tarpukario architektūra bei kultūra garsėjantį Lietuvos miestą. Tuo tarpu ketvirtajame 20 a. dešimtmetyje abu statiniai – „Locarno“ viešbutis ir Romo Ovsiejaus Nochimo namas, neabejotinai buvo tapę moderniais ir architektūriškai išraiškingais miesto vartais.

Pirmasis prašymas statyti namą M. K. Čiurliono g. ir Vytauto pr. gatvių kampe datuojamas 1929 m. Tuomet buvo parengtas gana puošnus, istoristinės stilistikos projektas[1]. Tačiau atsakydama į prašymą Miesto statybos komisija teigė, kad „statyba negali būti leista, nes toje vietoje yra numatoma pravesti gatvę ir padidinti aikštę.“[2] 1930 m. tokių urbanistinių ketinimų atsisakius[3], R. O. Nochimas vėl padavė prašymą “dviejų aukštų mūrinio namo pastatymui”[4]. Šiuokart leidimas duotas, tačiau su sąlyga, kad “tarp esančių Čiurlionies g. senų mūro namų ir šių naujai statomų būtų paliktas /neužstatytas/ 12 metrų tarpas, kurio plotas rezervuojamas Šerno g. pravesti“[5]. Kiek vėliau, tais pačiais metais, savininkas nusprendė prašyti leidimo „užstatyti gyvenamą mūrinį trečią aukštą“[6]. 1931 m. sausio 15 d. statyba jau buvo baigta[7]. 1931 m. buvo dar kiek pakoreguotos pirmojo aukšto angos.

Savininkas sklype laikė aliejaus dirbtuvę „Kaunas“, kurią 1926 m. pirko „iš Ksenijos Helvegienės ir Makso Helvego“. Pastarieji įstaigą čia buvo įkūrę 1924 m.[8] Apie 1930-tuosius metus fabriko veikla buvo laikinai nutrūkusi, tačiau po kelerių metų atnaujinta. 1933 m. kovą jau rašoma, kad „prieš geležinkelio stotį, prie pat gatvės randasi pasenę mediniai lentų pastatai, užimti aliejaus dirbtuvės reikalams, be to gyvena dar M. Romas”[9]. 1936 m. savininkas  buvo sumanęs patobulinti dirbtuvių veiklą. Tačiau leidimas šio projekto įgyvendinimui nebuvo suteiktas, nes „tame rajone fabrikas duodantis stiprų kvapą nepageidautinas“[10]. Visgi, nors Pramonės įmonių projektams peržiūrėti tarpžinybinė komisija papildomą aliejaus rafinacijos funkcijos įdiegimą sustabdė[11], pats fabrikėlis greičiausiai gyvavo bemaž iki pat nepriklausomybės pabaigos (paskutinysis fiksuotas leidimas veiklai galiojo iki 1938-09-15[12]).

Archyvo byloje gana detaliai fiksuoti Romo Ovsiejaus Nochimo sklype vykę statybos darbai šiandiena mums pateikia medžiagos ne tik apie pastatų istorinę raidą, tačiau ir įdomių epizodų bylojančių apie to meto statybų procesus. Vienas iš, matyt, neretai pasitaikydavusių miesto raidos aspektų – savavališka smulkių objektų statyba bei valdininkų kova su jais. Šį reiškinį iliustruoja 1929 m. gruodžio 6 d. įvykiai. Kaip matome iš protokolo: „pil. Romas pareiškė: „Aš pastačiau tvorą savo sklype iš Čiurlionies gatvės. Inž. Frikas šiandieną 10 val. ryto įsakė [...] tvorą nugriauti. Atvykau ir radau laužiant tvorą. Inž. Frikas paklaustas kokiomis teisėmis jis tai daro nieko nesakė ir nuėjo. Aš liepiau savo darbininkams tvorą ištaisyti. Jei įstatymas neleidžia be leidimo statyti, tai ir draudžia nors ir be leidimo pastatytą tvorą be leidimo laužti“[13].

Ne mažiau iliustratyvi istorija byloja apie procedūrinius ypatumus susijusius su architektūros biurokratija. Savo teises aktyviai ginantis Ovsiejus Romas rašo: „Statybos skyriui pareikalavus užmokėjau už brėžinių peržiūrėjimą 124 litus [...]. Kadangi, kaip jau esu minėjęs, mano [aliejaus] dirbtuvės jau egzistuoja ir brėžiniai yra patvirtinti, man yra įtarimas, kad mokestis už brėžinių peržiūrėjimą, gal per Statybos Skyriaus apsirikimą, buvo paimtas neteisėtai. Sunku patikėti, kad mokestis už brėžinių peržiūrėjimą, kuris užima ne daugiau 10-15 min. būtų toks aukštas. [...] Remiantis viršišdėstytu, turiu garbę prašyti p. Burmistrą parėdymo išaiškinti šį klausimą ir neteisėtai paimtą mokestį už brėžinių peržiūrėjimą man gražinti“[14]. Visgi, valdininkai savo rezoliucijose vieningai sutarė, kad mokestis paimtas teisėtai.

Vaidas Petrulis



[1] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. 5

[2] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. 7

[3] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. 16, 18

[4] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. 14

[5] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. l. 21

[6] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. l. 23

[7] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. l. 29

[8] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. l. 69

[9] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. l. 62

[10] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. l. 56

[11] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. l. 59

[12] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. l. 70

[13] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. l. 19

[14] KAA, f. 218, ap. 2, b. 668, l. l. 58


Komentarai
2013 11 10 | 12:54
Jolita Stačiokaitė
Šiame name mano seniai praėjusios tarybinės vaikystės laikais buvo geležinkeliečių poliklinika. Kaskart pravažiuodama pro dabar labai apleistą pastatą nostalgiškai prisimenu ankštus koridorius ir neramias minutes laukiant prie dantų gydytojos kabineto.