Projektinių idėjų konkursai buvo itin pastebima ir reikšminga tarpukario Lietuvos architektūros procesų dalis. Atidžiau pažvelgus, galima netgi susidaryti nuomonę, kad kone kiekvienam reikšmingesniam objektui idėjų buvo semiamasi tokiu būdu. Valstybės spaustuvės (1923), Lietuvos banko (1924), Fizikos ir chemijos instituto (1924), Teisingumo ministerijos (1924), Prisikėlimo bažnyčios (1928), Vytauto Didžiojo Tautos muziejaus (1930), „Pienocentro“ administracinio pastato (1931), Tyrimų laboratorijos (1931), Kauno kalėjimo (1933), Aklųjų instituto (1934), „Lietuvos Lloyd“ draudimo bendrovės (1934), Kauno klinikų (1936), Pramonės prekybos ir amatų rūmų (1937), „Motinos ir vaiko“ muziejaus (1938) bei daugelio kitų projektų atsiradimas liudija apie gana plataus masto konkursinę kultūrą. 1939 m. paskelbtas Valstybės rūmų konkursas, buvo savotiška šio proceso kulminacija. Tam tikra prasme šį įvykį galima vertinti ir kaip savotišką bandymą nepasiduoti niūrioms politinėms nuotaikoms artėjant Antrajam pasauliniam karui.

Ministrų Taryba Parodos ir Kipro Petrausko gatvių susikirtimo kampe statyti Valstybės Rūmus nutarė 1938 m. birželio 21 d.[1], tačiau konkursas buvo oficialiai paskelbtas tik 1939 m. pradžioje ir gerokai užsitęsė. Paskutinė pasiūlymų data buvo pratęsta iki 1940 m. gegužės 1 d.[2] Nors atgavus istorinę sostinę Vilnių, projektas tapo nebeaktualus, tų pačių metų birželio viduryje buvo paskelbti rezultatai. Plataus masto tarptautinį renginį (pateiktas 51 projektas[3]) laimėjo užsienio autoriai. Kaip skelbta to meto Lietuvos spaudoje, pirmoji vieta atiteko Eugen Lutterkl iš Rio de Žaneiro, antroji – Sayazko Bohuzs (kartu su Jan Oglodek) iš Lenkijos, o trečioji – Nikolajs Bode ir Nikolajs Voita iš Rygos. Paskatinamosios premijos buvo paskirtos Roland ir Ilse Reiner iš Berlyno bei Marcel Chappey iš Paryžiaus.[4]

Kaip galima spręsti iš archyvuose išlikusių informacijos fragmentų, nemaža (o galbūt net ir didžioji) dalis pasiūlymų buvo gauti iš užsienio. Galima identifikuoti, kad konkurse dalyvavo bent trys komandos iš Šveicarijos – Frauchiger and Nett, Architekten[5], K. Perlsee[6] bei Alfons (Emil) Barth[7], Nicholas B. Vassilieve iš Niujorko[8], Endre Sebestyen[9] iš Vengrijos, H. de Rijk Aalsmeet iš Olandijos[10], Annibale Rigotti iš Italijos[11], Eugen Pavlovsky iš Slovakijos[12], Janė Jasėnaitė iš Latvijos[13], Robert Weber iš Vokietijos[14] ir kt. Kalbant apie Lietuvos architektų darbus, kol kas pavyko aptikti duomenų tik apie Felikso Bielinskio projektą[15]. Žiuri komisijoje be Lietuvos valdžios atstovų bei architektų, dalyvavo ir Švedijos architektų sąjungos atstovas, žymusis modernistas Erick Gunnar Asplund[16]. Tenka pastebėti, kad solidaus būta ir premijų fondo: I vieta – 20.000 Lt, II – vieta – 15.000, III  vieta – 10000[17] bei dvi paskatinamosios premijos po 5.000[18] (palyginimui tais pačiais metais paskelbtas 6 ha. “Maisto” darbininkų kolonijos konkurso pirmoji vieta įvertinta 1000 litų[19]).

Prestižinėje vietoje, ant Parodos kalno, buvo planuota sukurti visą vykdomosios valdžios kompleksą – Prezidentūros rūmus, Prezidentūros kanceliarijos įstaigą, Ministrų tarybos rūmus ir Valstybės Tarybos namus. [20]  Sprendžiant iš suformuotos užduoties, savo prestižu šis kompleksas turėjo gerokai pralenkti bet kuriuos iki šiol laikinojoje sostinėje iškilusius objektus: „Įvažiavimas turi būti iškilmingas ir erdvus. Ties rūmais turi būti garbės aikštė (cour d‘honneur) prezidentui turi būti numatytas privatus sodas. Dalį parko skirti oficialiems priėmimams vasaros metu /Garden Party/ Pastatų architektūroje pageidaujama laikytis klasikinės dvasios“[21]. Prie komplekso reprezentatyvumo turėjo prisidėti ir pati vieta iš kurios atsiveria „gražiausias vaizdas į Kauno miestą ir jo aplinką, o taip pat rūmų matomumas iš miesto centro toje vietoje būtų geriausias“[22]. Šiame kontekste įdomu, kad vieno projekto siūlymo pavadinimas buvo „Stadtkrone“[23] (duomenų patvirtinančių, kad konkurse galėjo dalyvauti „miesto karūnos“ koncepcijos autorius, žymusis vokiečių architektas Bruno Taut kol kas nėra).

Nors Lietuvos Vyriausybės rūmų konkursas nei istorine reikšme nei dalyvių skaičiumi negalėjo prilygti tokiems tarptautiniams renginiams kaip „Chicago Tribune“ ar „Jungtinų Tautų“ konkursai, tačiau Lietuvos kontekste tai reikšmingas architektūros istorijos įvykis. Visgi, istorinės žinios šį svarbų įvykį kol kas išlieka fragmentiškos. Tekste publikuojamas tiktai Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinyje saugomas šveicarų architekto K. Perlsee projektas kodiniu pavadinimu „Amicus Amico“.

Vaidas Petrulis