Kauno kunigų seminarijos rektorato rūmai (dab. Kauno arkivyskupijos svečių namai) (Išlikęs, k.k.v.r. 22351) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Rotušės a. 21
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Karolis Reisonas
Stiliai: Modernizuotas istorizmas
Metai: 1933 - 1934
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Administraciniai
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 14
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Karolis Reisonas, Kauno kunigų seminarija, Kauno senamiesčio architektūra, Rotušės aikštė Kaune, Seminarija
Teritorijos: Kaunas, Kauno senamiestis, Namas Kaune, Rotušės a. 21 (buv. Kauno kunigų seminarijos rektorato rūmai )

Kunigų seminarijos atsiradimą Kaune nulėmė istorinės aplinkybės. Numalšinus 1863 m. sukilimą Rusų valdžia ėmėsi griežtų sankcijų užkirsti būsimų neramumų grėsmes. Dėl to, jog slapta rėmė sukilėlius, Rusų vyriausybė ėmėsi griežtai kontroliuoti Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklą: kad būtų lengviau drausminti M. Valančių, dvasininkas perkeltas į gubernijos centrą Kaune. Taip 1864 m. Žemaičių vyskupo būstinė, kunigų seminarija (iki tol net keturis šimtmečius veikusi Varniuose), kurija bei kitos vyskupijos įstaigos perkeliamos į Kauną. Šiuo sprendimu Žemaičių vyskupijos ribos apspręstos cariniu administraciniu skirstymu – vyskupijos ribos apsprendžiant pagal Kauno gubernijos ribas. Tuomet Rusų valdžia seminarijai Kaune paskyrė buvusius Bernardinų vienuolyno rūmus[1] ir šv. Jurgio Kankinio bažnyčią[2] - pastatų kompleksą, nuo XV a. pab. Įkurdintą Rotušės aikštės pašonėje.

Rusų valdžios įsakymas perkelti vyskupo būstinę įgyvendintas be popiežiaus leidimo. Šios reformos padariniai faktiškai egzistavo net iki 1926 metų, iki įvykstant Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės vyskupijų pertvarkai[3].

Pirmosios Respublikos laikotarpiu Kauno kunigų seminarija išaugo į svarbų dvasinio ir kultūrinio ugdymo centrą. 1922 m. įsteigus Lietuvos universitetą seminarija sujungiama su Teologijos-filosofijos fakultetu: 1926 – 1940 m. įstaigoje kasmet mokėsi apytiksliai po du šimtus klierikų[4]. 1926 balandžio 4 dieną popiežiaus Pijaus XI aktu (apaštališkoji konstitucija) “Lituanorum gente” pagaliau įkurta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija, kurios centras – tuometinė laikinoji Lietuvos sostinė Kaunas[5]. Šios aplinkybės lėmė, jog buvo būtina plėsti seminarijos pastatų kompleksą. 1933–1934 m. pastatyti nauji Kunigų seminarijos rektorato rūmai. Pastatą suprojektavo žymus latvių kilmės architektas Karolis Reisonas[6].

Naujasis seminarijos pastatas, tyrinėtojos Mortos Baužienės teigimu, buvo sunkus uždavinys K. Reisonui: „įterpti naują gana didelio tūrio pastatą tarp dviejų reikšmingų paminklinių objektų: 1624–1634 m. statytos Švč. Trejybės bažnyčios ir dar anksčiau statyto varpinės bokšto[7]“. Nors K. Reisono projekte naujomis architektūrinėmis formomis siekta išlaikyti istorinių pastatų tūrinę kompoziciją, tačiau už šį darbą žymus architektas susilaukė aštrios kritikos. Mistislavas Dobužinskis apie pastatą rašė: „[...] šis nedarniai prikergtas pastatas naikina visą architektūrinę-dekoratyvinę šio kampelio prasmę[8]“.

Trijų aukštų rektorato rūmai (su rūsiu) – netaisyklingo plano, su iškyšomis kraštuose[9] ir trisieniu rizalitu vakarų pusėje[10]. Prof. habil. dr. V. Levandausko teigimu, pagrindiniame fasade įkomponuoti istorizmo elementai, būdingas tarpukario epochos ankstyvojo laikotarpio bruožas. Neoklasicizmo detalės fasaduose – tai architekto sprendimas priderinti pastatą prie Rotušės aikštės urbanistinio vaizdo, kadangi naujojo pastato statyba keitė net nuo XVII a. nepakitusią pagrindinės miesto aikštės planavimo ir apstatymo kompoziciją[11].

Pirmasis rūmų aukštas atskirtas baliustrada dekoruotu balkonu. Antrąjį ir trečiąjį aukštus skaido vertikalūs siauri tarpsniai. Šoniniai rizalitai bei arkiniai langai pagrindiniame fasade, M. Baužienės pastebėjimu, turėjo vizualiai sumažinti pastato masyvą[12], tačiau rektorato rūmų dydžiai visgi disonavo su aplinkiniais pastatais[13].

Vakarinis rūmų fasadas asimetriškas, saikingesnių formų nei pagrindinis. Pirmasis vakarinio fasado aukštas dekoruotas piliastrais, pirmasis ir antrasis aukštai atskirti baliustrada-balkonu. Ryškus vakarinio fasado akcentas – trisienis rizalitas, užbaigtas trišlaičiu stogeliu.

Pastate tarpukariu veikė ne tik seminarijos rektoratas, bet ir Bažnytinio mano muziejus.

Kristina Endriukaitytė



[1] Kauno kunigų seminarija [oficialus institucijos tinklalapis], prieiga internete:  http://www.kks.lcn.lt/index.php/istorija/

[2] Kauno arkivyskupija [oficialus institucijos tinklalapis], prieiga internete: http://kaunoarkivyskupija.lt/kaunas/jurgio-b/

[3] Kviklys B., Lietuvos bažnyčios. III tomas. Kauno arkivyskupija, Čikaga: Amerikos lietuvių b-kos l-kla, 1980-1987; prieiga internete:  http://www.lcn.lt/kaunas/akv_istorija/istorija.html#Atkurtos%20ar%20naujai%20%E1kurtos%20arkivyskupijos%20institucijos

[4] Kauno kunigų seminarija [oficialus institucijos tinklalapis], prieiga internete: http://www.kks.lcn.lt/index.php/istorija/nepriklausomybes-metai/

[5] Ten pat.

[6] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 260, l. 4

[7] Baužienė M., Architektas Karolis Reisonas. Didžiausio Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklo autorius, in Žemaičių žemė, Nr. 4, 2000, p. 47; prieiga internete: http://samogitia.mch.mii.lt/Zemaiciu_zeme_2007_4/ZZ_2007_46-50.pdf

[8] Ten pat.

[9] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 260, l. 5

[10] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 260, l. 7

[11] Levandauskas V., Kunigų seminarijos pastatas ir varpinės bokštas Rotušės a. 21  in Kauno architektūra: albumas, Vilnius: Mokslas, p. 266.

[13] Ten pat.