Marijampolės karinis miestelis (Išlikęs) (0)
Adresas: Marijampolės sav., Marijampolės m., Vytauto g. 72
Architektūros tipas: Profesionalus
Savininkai: Krašto apsaugos ministerija
Stiliai: Istorizmas
Regionas: Marijampolė
Laikotarpis: Carinis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinių kompleksas, Karinis, Statinys, Kariniai, Kariniai/Kiti
Medžiagos: Medis, Mūras (akmenų)
Nuotraukos: 33
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Degučių kaimas, Generolas P. Plechavičius, Kunigaikštis Vytenis, Marijampolės karinis miestelis, Maršalas M. Nėjus, Skulptorius Gabrielius Staniulis, Vladislovas Geištoras

Jau nuo 1792 m., kai Užnemunė atiteko Prūsijai, mieste galėjo būti dislokuota prūsų kariuomenė[1]. 1807 m., pralaimėjus Prūsijai, Marijampolėje įsikūrė prancūzų kariuomenė, maršalo M. Nėjaus štabas[2]. 1815 m., Užnemunė priskirta Rusijos imperijai pavaldžiai Lenkijos karalystei. Rusijos kariuomenės mieste padaugėjo po 1830 m. sukilimo ir Carinei Rusijai pradėjus stiprinti savo pasienius, po 1863 m. sukilimo[3]. Marijampolėje įkurdintos didelės Rusijos karinės pajėgos. Pradžioje kariuomenė įsikūrė Degučių kaime, čia gyveno karininkai su šeimomis, o kareiviams pastatyti medinės kareivinės laukuose. Šiose, pirmose caro armijos kareivinėse 1874 m. įsikūrė 12-sis Astrachanės grenadierių pulkas[4]. 1884 m., Kvietiškio dvarui perėjus Vladislovui Geištorui, dalis jo žemių skirta kareivinėms. 1888 m. teritorijoje prie plento į Varšuvą ir Šešupės pastatyta keliolika, pagal vietai pritaikytus tipinius projektus, 5-tai statybos brigadai skirtų pastatų: kareivinės, valgykla ir virtuvė, mokymo pastatas, kanceliarija ir daboklė, dirbtuvės, nerikiuotės dalinio patalpos, pirtis ir kepykla. Nurodoma, kad visi statiniai vienaaukščiai (tai rodo, kad rašoma apie šiaurinį karinį miestelį). XIX a. pabaigoje dar pastatytos kareivinės, karininkų klubas, ūkio statiniai, arklidės, dirbtuvės, gyvenamieji namai karininkams, medinis tiltas per Šešupę. Iki Pirmojo pasaulinio karo Marijampolėje stovėjo du Carinės Rusijos kariuomenės pulkai: 3-sis pėstininkų Dono ir 9-sis dragūnų Jelizavetgrado pulkas[5].

1932 m. lenkų kalba leistame žemėlapyje, kuris sudarytas 1913 m. žemėlapio pagrindu, kelio į Kauną rytų pusėje užfiksuotas kareivinių kompleksas prie Degučių kaimo, Tabūno palivarko žemėse. Teritorijoje pažymėta 13 statinių[6].

Karo metu pietinio karinio miestelio kareivinėse dislokavosi Vokietijos kariuomenės dalinys. 1919 m. pradžioje jam išsikrausčius, jas perėmė Lietuvos kariuomenė. Kariniame miestelyje įsikūrė prieš tai Kaune buvusio 2-ojo pėstininkų pulko puskarininkių „paoficierių“ mokykla. Tuo metu Marijampolėje pradėtas formuoti 1-asis pėstininkų pulkas, vėliau nuo jo atskirtas 3-asis batalionas, pavadintas 1-uoju atsargos batalionu. 1919 m. birželį jis pertvarkytas į 10-ąjį pėstininkų pulką[7]. 1924 m. išformavus 10-ąjį pėstininkų pulką, į Marijampolę buvo atkeltas 9-asis pėstininkų kunigaikščio Vytenio pulkas[8]. Kareivinių pastatai buvo suremontuoti, sutvarkyta teritorija. Šis pastatų kompleksas ir vėliau buvo rūpestingai prižiūrimas, naujų statinių jame neiškilo. Dėl didelių pastatų gabaritų karinis miestelis ryškiai dominavo lygioje teritorijoje išsidriekusio miesto teritorijoje ir už jos ribų[9].

1938 m. sudarytame plane pietiniame kariniame miestelyje prie Vytauto g. ir Šešupės, užfiksuoti 49 statiniai (neskaitant išviečių, atliekų duobių ir pan.), 21 jų mūriniai, 7 su mūrinėmis dalimis, likusieji – mediniai su mūriniais stulpais. Šiaurės rytų kampe pažymėta čiuožykla. Karininkų gyvenamuosius namus su pirtimi, ūkio trobesiais, pulko štabą, karininkų klubą su valgykla, daboklę nuo likusios kareivinių teritorijos skyrė kelias į Kalvariją. Šiaurės vakarinėje kelio pusėje, arčiausiai kelio, išsidėstė dvejos didelės kareivinės, kareivių klubas, puskarininkių ramovė, maniežas, 6 arklidės, daug įvairių ūkio statinių. Slėnyje prie Šešupės buvo įrengtas pratybų laukas su šaudykla. Karinio miestelio teritorijoje ryškiai išsiskyrė gyvenamoji-administracinė, ūkio, pratybų zonos. Viso pietinis karinis miestelis užėmė 51 ha 6238 kv. m plotą. Įrytus nuo karininkų gyvenamosios zonos rodomas neužstatytas laukas, kurio plotas 6 ha 6095 kv. m.

Kitoje kariuomenei priklausiusioje teritorijoje prie dab. Vytauto ir Aušros g. sankryžos 1938 m. plane – parodyti 9 statiniai, 6 jų – mūriniai. Šioje vietoje mūrinis sandėlis su sargo namu parodyti dar 1873 m. plane. Ar tai tie patys statiniai pažymėti 1938 m. plane, parodytų tik išsamesni tyrimai. Šio sklypo plotas nurodytas 1 ha 5466 kv. m. Greta parodytas tuščias sklypas, kurio plotas 1 ha 4888 kv. m. Kairiajame Šešupės krante kariuomenei priklausė 1 ha 3666 kv. m[10]. Kareivinių parke iškilo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio paminklas, atidengtas 1938-02-16 (autorius – puskarininkis ir skulptorius Gabrielius Staniulis). 1940 m. teritoriją perėmė sovietų, karo metu – vokiečių kariuomenė.

Antrojo pasaulinio karo metais statinius naudojo vokiečių armija. 1941 m. karinio miestelio teritorijoje, šiauriniame pakraštyje, Šešupės pakrantėje, buvo sušaudyta 5090 žydų ir kitų tautybių žmonių. Ten užkasti ir jų palaikai. 1944 m. generolas P. Plechavičius buvusiose 9-ojo pulko kareivinėse subūrė Lietuvos Vietinę rinktinę, buvo įsteigtas mokomasis batalionas, vadintas Karo mokykla. 1944 m gegužės mėn. Rinktinė buvo likviduota.

Po Antrojo pasaulinio karo kariniame miestelyje įsikūrė sovietų kariuomenė. Tada nugriauti mediniai pastatai, pastatyta daugybė naujų, prastos architektūros mūrinių bei surenkamų konstrukcijų statinių. Jie pakeitė pirminį teritorijos vaizdą. Nugriautas LDK Vytenio paminklas. 1992 m. Rusijos armijai palikus Lietuvą, teritorijoje įsikūrė Alytaus Motodesantinio bataliono Marijampolės greitojo reagavimo kuopa, kuri greitai perorganizuota į Marijampolės motodesantinį batalioną.

2000 m., remontuojant kareivines, patalpose buvo atrasti carinio ir tarpukario laikotarpių ant sienų tapytų paveikslų fragmentai. 2003 m. tarpukario paveikslai restauruoti. 2003 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio motodesantinis batalionas reorganizuotas į Bendrosios paramos logistikos batalioną. 2009 m. kovo 1 d. bataliono teritorijoje atstatytas paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vyteniui. Paminklą atkūrė marijampolietis skulptorius Julius Narušis. Paminklo statybai panaudotas ne prieškariu buvęs betonas, bet rusvas granitas.

Karinis miestelis suprojektuotas pagal visiems Carinės Rusijos kariniams miesteliams taikytus geometrinio planavimo principus. Dauguma pastatų orientuota ilgaisiais fasadais lygiagrečiai Vytauto gatvei, kai kurie – jai statmenai. Tačiau, mietelio urbanistinė struktūra pritaikyta ir prie gamtinės situacijos, statiniai gražiai įsikomponavę Šešupės vingiuose. Sovietmečiu, statant naujus pastatus daugumoje naudoti senieji nugriautų medinių statinių pamatai, naujadarų orientacija atkartojo istorinę. Todėl ir dabar, nors senųjų statinių išliko nedaug, bendra karinio miestelio plano ir erdvinė kompozicija išliko. Tarp Vytauto g. ir Šešupės išliko 7 statiniai (paskirtys pirminės) – 2 kareivinės, kareivių klubas, virtuvė, maniežas, 2 dirbtuvės. Pietrytinėje Vytauto g. pusėje išliko du karininkų gyvenamieji namai, daboklė, pirtis, sandėlis. Kareivinės ir vienas gyvenamasis namas 3 a., kitas gyvenamasis namas su valgykla – 2 a.

Unikalių medinių konstrukcijų maniežo pastatas registruotas LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre.

Marijampolės karinio miestelio statinių kompleksą ir dabar reikšmingas miesto vaizdui, jis dominuoja miesto panoramoje, stebint iš pietų pusės, formuoja miesto dalies prie kelio į Kalvariją planinę erdvinę struktūrą, yra svarbiu Marijampolės miesto identitetą kuriančiu veiksniu.

Nijolė Steponaitytė



[1] Miškinis, A. Marijampolės miestas iki 1940 m. Vilnius, 1995. p. 36.

[2] Dundulis. B. Lietuva Napoleono agresijos metais (1807-1812). Vilnius, 1981. p. 24.

[3] Miškinis, A., 1995.

[4] Генераьный план казарм. 1892 г. РГВИА, ф. 349, оп. 18, д. 1990.

[5] Miškinis, A., 1995.

[6] Marijampole. Internetinė prieiga www.mapywig.org.

[7] Miškinis, A., 1995. p. 132.

[8] Kviklys, B. Mūsų Lietuva, T.3, p. 159, 162.

[9] Miškinis, A., 1995. p. 149.

[10] Marijampolės kareivinių rajono planas 1938 m. LCVA, f. 512, ap .1, b. 21, l. 103.