Kaip ir Kauno, Alytaus miesto ir jo apylinkių istorinė bei urbanistinė raida susijusi su XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje statytomis Carinės Rusijos tvirtovėmis. Alytus minėtu laikotarpiu buvo vienas labiausiai militarizuotų Lietuvos miestų, kurio gyvenimui ir vystymuisi didelę įtaką padarė karinių žinybų interesai – karinė funkcija sąlygojo miesto augimą. Priešingai nei Kaune buvusi I klasės tvirtovė, Alytuje buvo įkurta III (priešpaskutinės) klasės tvirtovė, vėliau pavadinta įtvirtinta pozicija. Jos mastai, be abejo, buvo žymiai mažesni.

Alytaus istorija nuo seniausių laikų susijusi su karais. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Alytus pirmą kartą paminėtas 1377 m., kai kryžiuočių kariuomenė nusiaubė Alytaus ir Merkinės apylinkes. Miesto užuomazga buvo papilys dešiniajame Nemuno krante, buvęs šalia pilies, pastatytos į šiaurę nuo Alytupio žiočių. Pilis priklausė lietuvių gynybinei sistemai prie Nemuno upės, skirtai atremti kryžiuočių antpuolius. Pilis saugojo brastą per Nemuną viename svarbiausių kryžiuočių karo kelių iš Karaliaučiaus į Trakus ir Vilnių. 1797 m. ši brasta, dar vadinama „avinų slenksčiu“, buvo pažymėta Alytaus miesto ir apylinkių plane visai arti piliakalnio. Papilys susidarė į šiaurę nuo piliakalnio. Jau tada Alytaus miesto gatvių tinklo užuomazga buvo kariniai keliai – kelias nuo brastos į Vilnių bei keliai panemune Kauno ir Merkinės link. Po Žalgirio mūšio ir Melno taikos karai su kryžiuočių ordinu baigėsi, pilis prarado strateginę reikšmę, o Alytus virto miesteliu, jame vystėsi prekyba ir amatai. Tačiau XVII a. Alytus buvo nusiaubtas kare su Rusija ir Švedija. Miestelis buvo prie karo trasos tarp Rytų ir Vakarų[1].

Po 1795 m. trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo, Nemunas tapo Lietuvos perskyrimo riba ir taip buvo suskaldytas Alytaus miestas. Vakarinis upės krantas atiteko Prūsijai, rytinis – Rusijai, priskirtas Vilniaus gubernijai. Po 1812 m. karo, pralaimėjus Napoleono armijai, vakarinis Nemuno krantas tapo Carinės Rusijos Suvalkų gubernijos dalimi.

XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje jau pradėti tiesti kariniai plentai: iš Alytaus per Simną, Krosną ir Kalvariją nutiestas kelias iki Marijampolės. Vėliau buvo tiesiami keliai iš Alytaus į Seinus, Varėną. Dešiniuoju Nemuno krantu nutiestas kelias per Jiezną ir Rumšiškes į Kauną – šis plentas atsišakojo į Vilnių. Į pietus nuo miesto pastatytas metalinis Kaniūkų tiltas[2]. Alytaus tvirtovė buvo skirta tiltų ir perkėlų per Nemuną gynybai. Į vakarus nuo Alytaus esančiose aukštumose įrengta iš keturių fortų (pirmasis jų – dviejų dalių) ir vienos baterijos sudaryta gynybos linija, besiremianti į Nemuno krantus, sudariusi puslankį, uždarantį Nemuno vingį. Gynybos linijos užnugaryje atsidūrė miestas, jo apylinkėse įsikūrę karinės įgulos miesteliai, du tiltai. Kartu su fortais buvo statomos kareivinės, kurių teritorijos užėmė didelius plotus. Fortų ir kareivinių statyba baigta iki 1900 m.[3] Alytaus tvirtovės (XX a. pradžioje ji oficialiai vadinta Alytaus įtvirtinta pozicija) statyba skatino miesto augimą. Kadangi svarbiausios tvirtovės dalys – fortai, Artilerijos kareivinės, geležinkelio stotis – buvo kairiajame Nemuno krante, ši miesto dalis sparčiai augo.

XIX a. pabaigoje, apie 1898 m., imta rekonstruoti daugelį Rusijos tvirtovių, jų tarpe ir Kauno tvirtovę. Buvo svarstoma ir apie Alytaus įtvirtinimų modernizavimą: numatyta Alytaus įtvirtintos pozicijos rekonstrukcija[4]. Tačiau ar kas nors konkretaus buvo atlikta, kol kas duomenų nerasta. 1906 m., kritiškai įvertinus Alytaus įtvirtintą poziciją, nustatyta, kad tvirtovės vidaus plotas neatitiko tuometinių gynybos reikalavimų – priešo artilerija galėjo laisvai apšaudyti kelius, tiltus ir miestą. Planuota papildomai sustiprinti antrąją ir trečiąją įtvirtinimų linijas.

1906 m. Vilniaus karinės apygardos apžvalgoje Alytaus įtvirtinimai, vadinami Alytaus įtvirtinta pozicija, charakterizuojami taip: įtvirtinimų frontas tęsiasi kairiojo Nemuno kranto aukštumomis, priešais Alytaus gyvenvietę, lanku, nukreiptu į vakarus. Fronto ilgis 8 varstai (8,536 km). Pozicijos sparnai rėmėsi į Nemuno upę – dešinysis 3 varstais (3,201 km) žemiau Alytaus gyvenvietės, kairysis – prie Kiršų griovos. Aukštumos, kuriose išdėstyti įtvirtinimai, dominavo upės slėnyje. Įtvirtintą poziciją sudarė penki laikinojo profilio fortai, (kiekvienas 2-3 kuopoms ir 2-3 pabūklams) ir 2 baterijos, įrengtos įtvirtinimų linijos centre, kurių kiekviena skirta 8 pabūklams (rastuose istoriniuose planuose pažymėta tik viena baterija). Stipriausias yra įtvirtinimo centras, išsidėstęs vadinamoje „signalinėje kalvoje“. Kairysis sparnas įvardintas kaip silpniausias: rašoma, kad stačiuose, apaugusiuose mišku Kiršų griovos šlaituose sunku judėti kariams ir technikai. Konstatuojama, kad kairiajame sparne priešas lengvai gali prieiti prie gynybos linijos miškinga vietove, o neapšaudoma Nemuno pakrante patekti į užnugarį[5].

Kaip ir Kauno tvirtovėje, fortai statyti maksimaliai išnaudojant vietovės reljefo ypatybes – statybai buvo parenkamos aukščiausios, gynybiniu požiūriu patogiausios vietos. Alytaus fortai priskirtini pusiau patvarios fortifikacijos tipui – tai fortai‑redutai suformuoti iš žemės, juose nebuvo mūrinių statinių. Fortus juosiantys grioviai buvo trikampio ir trapecijos profilio, pylimų aikštis siekė iki 6 m[6].

1 fortas. 1887 m. Alytaus tvirtovės plane[7] užfiksuota, kad abi pirmojo forto dalys nebaigtos statyti. Fortas yra į šiaurės vakarus nuo miesto, greta kelio į Punią, dabar nutolęs nuo jo į rytus apie 46 m. Fortą sudaro dvi dalys: Istoriniuose planuose pirmoji forto dalis vadinama 1 a, antroji – 1 b[8]. Pastaroji, nutolusi nuo pirmosios apie 200 m į rytus, yra prie pat stataus Nemuno slėnio šlaito, atragyje, kurį sudaro Nemunas ir gili, 30-35 m gylio, Sidabriaus upeliuko išgriaužta griova.

1a forto plano konfigūracija artima trikampiui, tačiau kampinės dalys užapvalintos. 1920 m. Alytaus fortų apmatavimų planuose[9] nurodoma, kad 1a fortas užėmė 5,5116 ha plotą. Šiuo metu teritorija sudaro 3,4 ha plotą[10]. Nors pylimai apirę, tai geriausiai išlikęs Alytaus fortas. Fortas beveik neapaugęs želdiniais, dominuoja aplinkinėje teritorijoje kaip neaukšta žalia kalva.

1 b fortas netaisyklingos plano konfigūracijos, rytinėje pusėje susilieja su natūraliu reljefu, kuris taip pat tapo sudėtine gynybinio objekto dalimi. 1b forto plotas 1920 m. plane, kuris jame vadinamas 1 baterija – 6,1483 ha[11], o dabar tik 1,7 ha[12]. Abi forto dalys buvo sujungtos pylimu, kuris neišliko. Greta dvigubo forto komplekso didžiulį plotą užima garažai.

2 fortas pastatytas prie kelio į Balbieriškį, aukštumoje 125, buvo pats didžiausias, vienintelis, kuris apie 1900 m. plane įvardytas kaip užbaigtas. Jis gerai matomas 1944 m. vokiečių darytoje aerofotonuotraukoje[13]. Paties forto planas – taisyklingas penkiakampis užapvalintais kampais. 1920 m. nurodytas plotas – 9,0017 ha[14].

3 fortas stovėjo prie kelio į Ūdriją, greta geležinkelio, 126 aukštumoje. Fortas taip pat buvo taisyklingo penkiakampio formos, tačiau mažesnis[15]. 1920 m. forto plotas – 5,2126 ha[16]. Jis sunaikintas, statant pramonės įmones.

4 fortas įrengtas aukštumoje 123, prie kelio į Miroslavą (greta eina ir kelias į Simną). Fortas ypatingas tuo, kad jis sudarė vieningą kompleksą su Nemuno link besileidžiančia Kiršų griova ir Radžiūnų piliakalniu[17]. 1920 m. plane nurodytas forto plotas net 20,0801 ha[18]. Dabar išlikę forto žemės reljefo fragmentai, tačiau jie apaugę medžiais bei krūmais, dalis forto suardyta. Kokį plotą užima fortas nustatyti labai sunku.

Baterija. Kadangi tarp 3 ir 4 fortų buvo didelis atstumas (virš 3 km), aukščiausioje vietoje tarp fortų, aukštumoje 159, įrengta baterija, kuri apie 1900 m. sudarytame plane pažymėta kaip penkiakampio plano liunetas – įtvirtinimas, kurio užnugaris atviras[19]. 1920 m. plane nurodytas baterijos plotas 4,4219 ha[20].

Pirmojo Pasaulinio karo metais, 1915 m. rugpjūtį, vokiečių kariuomenė šturmavo Alytų. Fortai gynyboje nedalyvavo. Besitraukdama rusų kariuomenė susprogdino tiltus, miestas buvo užimtas. Tarpukariu Alytaus fortai nebuvo naudojami[21]. Antrojo Pasaulinio karo metu miestas labai nukentėjo, tačiau fortai išliko. XX a. antroje pusėje, apie 1965 m., Alytus pradėtas vystyti kaip pramonės centras. Tada miestas ėmė intensyviai plėstis kairiajame Nemuno krante, į vakarus. Pradėta masinė daugiabučių namų statyba, šiaurės vakarų pusėje augo didžiulis pramonės rajonas. Pramonės įmonės pastatytos nušluojant nuo žemės paviršiaus 2 ir 3 fortus[22]. Dabar išlikę keli fortai, buvusių artilerijos kareivinių kompleksas, kitų karinių miestelių, geležinkelio stoties fragmentai, o tvirtovės keliai virto miesto gatvėmis. Panaikinto geležinkelio trasoje įrengtas pėsčiųjų‑dviračių takas[23].

Nijolė Steponaitytė

[1] Miškinis, A. Užnemunės miestai ir miesteliai. Alytus. Vilnius, 1999.

[2] Генеральный план Олитской укрепленной позиции с показанием построенных и проектируемых военных шоссе в 1887 г. РГАВМФ, ф. 3, oп. 25, д. 1559.

[3] Poškus, V.  Alytaus fortai. Šiaurės Atėnai, 2005-11-12.

[4] Яковлев, В. История крепостей. СПб, 1995, 492 с.

[5] Обозрение Виленского военного округа. Средне-Неманский район. Сост. подполквник Иванов. Вильна, 1906.

[6] План 1б форта Олитской укрепленной позиции. РГВИА, ф. 349, oп. 18, д. 782.

[7] Генеральный план Олитской укрепленной позиции с показанием работ вып. В 1887 г.

[8] Op. cit., РГВИА, ф. 349, oп. 27, д. 776.

[9] Alytaus apskr. ir valsč. Alytaus tvirtovės KAM žemės nuo gretimųjų žemių atsienojimo planas, sudarytas 1936 m. Karo butų Valdybos matininko Antano Babiliaus, naudojantis Karo butų skyriaus matininko kapitono Vėgelio plano, sustatyto 1920 m., matavimo duomenimis. LCVA, f.1250, ap. 4, b. 1/6, l. 515.

[10] LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registras. Prieiga per internetą: www.kpd.lt.

[11] LCVA, op. cit., l. 515.

[12] Op. cit., www.kpd.lt.

[13] Prieiga per internetą: www.maps4u.lt.

[14] LCVA, op. cit., l. 515.

[15] Генеральный план Олитской укрепленной позиции с показанием работ вып. В 1887 г.

[16] LCVA, op. cit., l. 515.

[17] Генеральный план Олитской укрепленной позиции с показанием работ вып. В 1887 г.

[18] LCVA, op. cit., l. 515.

[19] Генеральный план Олитской укрепленной позиции с показанием работ вып. В 1887 г.

[20] LCVA, op. cit., l. 515.

[21] Žepkaitė, J. Alytaus istorinė raida. Alytus, 2004.

[22] Alytaus medvilnės kombinato projektas. Dalis: architektūrinė. Genplanas. Kaunas: Pramoninės Statybos projektavimo institutas, 1964.

[23] Steponaitytė, N., Gudzinevičiūtė G. Alytaus tvirtovės įtaka miesto urbanistinei struktūrai. Advanced construction. Kaunas, 2012.