Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė (Išlikęs, k.k.v.r. 25755) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Ž. E. Žilibero g. 8
Architektūros tipas: Profesionalus
Stiliai: Eklektika, Neobizantinis
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Carinis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Sakraliniai, Cerkvė, Koplyčia
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 30
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Aukštoji Freda, Aukštosios Fredos dvaras, Freda, Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė
Teritorijos: Freda , Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė

Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė – charakteringas pseudobizantinės architektūros pavyzdys. Cerkvė pastatyta 1891 m.[1] pradžioje Kauno tvirtovės komendantūros iniciatyva. Buvusi koplyčia stovi į vakarus nuo Aukštosios Fredos dvaro sodybos rūmų, už kapinaičių, kiek tolėliau nuo gatvės. Tokių koplyčių ir cerkvių tuomet buvo statoma nemažai. Kadangi pastato architektūra nesulaukė didelio menotyrininkų ar istorikų dėmesio, istorinės žinios apie ją yra gana šykščios.

Cariniu laikotarpiu leistuose vadovuose po Kauną, kur gana kruopščiai buvo registruojamos visos carinės Rusijos laikais statytos cerkvės, apie šį pastatą nerašoma, kadangi tuo metu Aukštoji Freda jau priklausė Suvalkų gubernijai[4]. Vėliau istoriniuose šaltiniuose kalbama apie tai, kad cerkvė nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, vokiečiams apšaudant tvirtovę[5]. Tuoj po karo maldos namai buvo paversti katalikų bažnyčia[2]

Vietinių gyventojų teigimu, 1952 m. cerkvė buvo uždaryta. Greičiausiai tais pačiais metais buvo nuimtas ir bokštelio bei kupolo viršus. Pastatas ilgą laiką buvo naudojamas technikumo ūkio reikmėms, vėliau – kaip sporto salė. 1982 m. buvo remontuota, laikinai uždengtas stogas. Rengtas projektas ir cerkvės restauravimui, pritaikant ją botanikos muziejui[3].

Cerkvė yra išskirtinis pastatas, beveik neturintis vizualių sąsajų su kitais sodyboje esančiais statiniais. Tačiau tiek pastato architektūra, tiek dekoras yra stipriai sunykęs. Kompozicija nesudėtinga – jos pagrindą sudaro centriško kvadratinio plano tūris, perdengtas masyviu pseudobizantinio stiliaus kupolu. Prie pagrindinio tūrio vakaruose glaudžiasi varpinės bokštas, kurį su pagrindine statinio erdve jungia nedidelis prieangis, o rytuose – apsidė.. Stogas neišlikęs, tačiau anksčiau, greičiausiai, buvo skardinis. Neišliko ir cerkvės varpinės bokštelio šalmas, kuris, manoma, buvo „svogūno“ formos. Sienų apdailoje derinami klasicistinės ir bizantinės architektūros elementai. Pastato cokolis – aukštas, padailintas imituojant rustiką[6]. Sienos sumūrytos iš plytų ir nutinkuotos. Jas skaido sudvigubinti rustikuoti piliastrai, dėstomi pusapskritės arkos langų tarpulangėse. Vertikalų skaidymą statiniui suteikia ir išraiškingas dantukų ornamentu puoštas karnizas, esantis virš piliastrų.

Pagrindinės erdvės kupolas išorėje akcentuojamas aštuoniomis kylinėmis arkomis, kurių kiekvienos viduryje komponuojamas apskritimas su graikišku kryžiumi. Pastato vertikalioji dominantė – varpinės bokštas, kuris taip pat puošiamas sudvigubintų piliastrų bei kylinės arkos motyvais. Įspūdingos buvo ir vakarų fasado durys, dekoruotos geometrinių ornamentų reljefu.

Savitumu išsiskyrė cerkvės eksterjero polichrominis sprendimas. Jis buvo paremtas oranžinio atspalvio ochrinės ir baltos spalvos deriniu. Fasadų plokštumos buvo nudažytos ochrine spalva, o išsikišusios architektūrinės detalės – karnizai, lipdiniai, kapiteliai – balta. Interjero sieninėje tapyboje būta keleto sluoksnių[7]. Ankstesniojo laikotarpio tapybinis ornamentinis dekoras pasižymi kompoziciniu aiškumu, prabangiais, kontrastingais spalvų deriniais (naudota aukso, sidabro imitacija). Piliastrų šonai bei plokštumos, buvusios viduryje reljefinio arkų aprėminimo, ornamentuotos. Toks pat architektūrinis sprendimas taikytas ir arkų aprėminimams, arkų angokraščius dengiančių reljefinių geometrinių ornamentų kompozicijoms, piliastrams, puskolonių karnizams, kapiteliams, kupolą ir sienas skiriančiam karnizui. Dėmesio verta ir pseudobizantinio stiliaus gipsatūrų spalvinta ornamentika, akcentuojanti kupolą laikančių arkų kraštus. Vėlyvesniame puošybos etape minėtas dekoras buvo uždažytas[8]. Dabar pastatas yra nebenaudojamas, apleistas.

Brigita Rėbždaitė

   

 


[1] Orlov, V. Kauno tvirtovės istorija. 1882–1915. Kaunas, 2007,  p. 97.

[2] Kasperavičienė, A. Buv. koplyčia Kaune, Botanikos g. 10. Istoriniai tyrimai. Vilnius, 1984. VAA, F. 1019, ap. 11, b. 2473, p. 3.

[3] Ibid, p. 4.

[4] Jankevičienė, A. et al. Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991,  p. 76.

[5] Kasperavičienė, A., op. cit., p. 5

[6] Ibid.

[7] Ibid, p. 6

[8] Ibid, p. 7